Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ pristato 2017 metais vykdytą projektą „Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija ir Lietuvos architektų sąjunga. Architektūros kritika – būtinas sveiko architektūrinio gyvenimo dėmuo. Tai nėra tik naujų (dažniausiai išskirtinių) statinių pristatymas architektams skirtose medijose, jų estetikos, kompozicijos aprašymas. Architektūros kritika turėtų padėti suprasti mus supančią aplinką, principus, kuriais remiantis ši aplinka kuriama, ir pasekmes visuomenei.
Šio straipsnių ciklo tikslas – analizuoti architektūrą ne vien kaip estetinį, kompozicinį, tūrių ir struktūrinių sprendimų darinį, bet sieti šių klausimų analizę su tuo, kam šie pastatai yra skirti – jų programa, institucija ir naudotojų veiklos galimybėmis juose. Architektūra ne vien atspindi visuomenę ar yra greta jos. Architektūra materializuoja visuomenę, sudaro galimybes plėtoti skirtingas žmonių veiklas, apibrėžia jų sąveikas. Tad kilo idėja sutelkti architektūrines ir sociologines žinias nagrinėti pastatus kaip materialių dalių, socialinių praktikų, emocinių patirčių, institucinių tikslų, laikui (Zeitgeist) būdingų ideologijų rinkinius.
„Give me a gun and I᾿ll make a building move“, – rašė Bruno Latouras ir Albina Yaneva. Pastatas yra ne vien materiali, savita estetika pasižyminti struktūra, kuri laikui bėgant sensta, tai nuolat kintanti santykyje su skirtingų grupių naudojimu struktūra. Tokiai analizei pasirinkome simboliškai reikšmingus ir į kintančių socialinių ideologijų koliziją patenkančius pastatus – bibliotekas. Bibliotekos (bent Vakarų pasaulio šalyse) šiandien patiria lūžio momentą. Bibliotekų diskursas persmelktas idėjų, kad bibliotekos turi keistis, ir klausimų, kokia turi būti XXI a. biblioteka, koks turi būti jos vaidmuo. Įsitvirtinantys diskursai brėžia ankstesnės bibliotekos kaip dulkėtos ir tylios vietos įvaizdžius, o naujai bibliotekai siūlo atsiverti, išskleisti naudotojų kūrybingumą. Iš žinių infrastruktūros, atminties institucijos, archyvo virsti socialine infrastruktūra, bendruomenės erdve. Diskursą persmelkia idėjos: atvirumo, skaidrumo, prieinamumo, minimizuojamos lankytojų kontrolės, išplėstos bibliotekų paslaugų programos. Tokius pokyčius turi įsileisti ir fizinė institucijos erdvė – architektūra turi atspindėti ir įgalinti pokyčius.
Bibliotekoms skiriama svarba ir Lietuvoje valstybiniu mastu: 2016-ieji buvo paskelbti bibliotekų metais. 2002 m. rugsėjo 17 d. LR Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos bibliotekų modernizavimo programa. Pavyzdžių analizei pasirinkome iš bibliotekų, atnaujintų pagal šią programą, atsižvelgdami į tai, kad visos nagrinėjamos bibliotekos atvėrė duris jau XXI a. ir į skirtingus sprendimus – nuo istorinio pastato pritaikymo, sprendimo statyti priestatą prie istorinio pastato iki radikalios rekonstrukcijos.
• Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, architektas Saulius Juškys, atidaryta 2006 m.
• Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, architektai Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Virginija Bakšienė, atidaryta 2008.
• Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, architektė Vigilija Paulionienė, atidaryta 2012 m.
• Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, architektas Kęstutis Akelaitis, atidaryta 2015 m.
Bibliotekų analizė apėmė apsilankymus pastate, interviu su bibliotekų direktorėmis, pokalbius su jų darbuotojomis ir lankytojais, stebėjimą. Kėlėme klausimus apie bendrą bibliotekos įvaizdį – kokią bibliotekų paradigmą, jų vaidmenį išreiškia ir įgalina (ar tai prieštarauja vienas kitam, ar padeda?) pastatas, kaip jame organizuojama lankytojų patirtis, kuriamos skaitymo atmosferos, kaip priimamos skirtingos socialinės grupės ir tenkinami skirtingi poreikiai, kaip bibliotekoje apgyvendinamas garsas ir kokį žinojimo modelį jos išreiškia per skirtingos literatūros fondų pasiekiamumo organizavimą erdvėje?
Asmeninė straipsnių autorių J. Dūdėno, D. Čiupailaitės, M. Šiušinsko patirtis besilankant bibliotekose ir rašant tekstus kartu patvirtina, koks nevienareikšmiškas reiškinys yra erdvinė patirtis, susidedanti iš ankstesnių patirčių, išankstinių lūkesčių, su institucija siejamų tikslų, specifinių ir specialybės žinių, net asmenybės tipų! Tad tekstai gimė iš ilgų diskusijų ir kompromisų paieškos, skirtingų požiūriu derinimo. Jie pateikiami kaip koliažas iš gautų žinių ir asmeninės patirties. Tad tikimės virtualiai paimti jus už rankos ir užsukti į bibliotekas, pasklidusias po Lietuvos miestus.
Straipsnius skaitykite www.archmap.lt
