Didelei daliai žmonių betono pilkumas asocijuojasi su pilka ir nevalyva sovietinių laikų mikrorajonų realybe. Ir tai, sako architektai Gintautas Natkevičius ir Rolandas Palekas, yra pagrindinė bei suprantama priežastis, kodėl ši medžiaga šiandien neretai vertinama skeptiškai.

Blogos patirties šleifas                   

Kaip tik dėl minėtų priežasčių Lietuvoje atvirų betono paviršių reta – betoną ar gelžbetonį įprasta slėpti: nutinkuoti, apklijuoti klinkerio plytelėmis ar kitaip apdailinti.

„Sovietiniais metais betonas buvo tikrai baisus, ir žmonės iki šiol žegnojasi – šitaip daugiau nebenoriu. Gaila – prarandame galimybę pasinaudoti betono privalumais. Pirmiausia tuo, kad kokybiškai išbetonavus nereikia daryti apdailos, – komentavo G. Natkevičius. – Tiesa, atlikti apdailą pasitelkiant šią medžiagą tikrai nėra paprasta, o gilintis į betono liejimo technologiją, tobulinti įgūdžius niekas nenori.“

Negausu ir tokių projektų. Vienu sėkmingiausių betono eksploatuotojų kolegos vadina architektą Audrių Ambrasą. G. Natkevičius mini bene patį pirmąjį ar bent vieną ryškesnių posovietiniu laikotarpiu atsiradusių  objektų, kurio eksterjere panaudotas natūralus betonas – architektų Daliaus Nainio ir Jūratės Raguckienės suprojektuotą, 1999 metais pastatytą administracinį–komercinį pastatą Kęstučio ir D. Poškos gatvių sankryžoje Vilniuje. Šis darbas 2002 metais įvertintas Lietuvos architektų sąjungos prizu „Architektūrinė vinis“.

Klaidos suteikia šilumos                

Vokiškai kalbančiuose kraštuose, Šveicarijoje, taip pat Didžiojoje Britanijoje betonas – išties populiari medžiaga, o jo liejimo lygis yra kur kas aukštesnis. „Gal tai susiję su gilesnėmis jų betono liejimo tradicijomis, o gal mūsų technologinis raštingumas žemokas. Bet kuris turbūt pasakys: mes nemokame gražiai išlieti betono. Labai retai statybininkams pavyksta tinkamai susimodeliuoti klojinius ir nepriekaištingai atlikti technologinę dalį“, – problemą pripažino ir R. Palekas.

Iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio į betono liejiniuose pasitaikančias klaidas. Abu „Statybos ir architektūros“ kalbinti architektai linkę jas toleruoti, tvirtindami, kad taip tik parodoma šios medžiagos gyvybė, atspindimi žmogaus gebėjimai, įamžinama sudrebėjusi ranka ir tas nesumeluotas tikrumas yra žavus.

Natūralių medžiagų šalininkams patrauklus ir betono vaizdo unikalumas, kurį galima lyginti su niekada nepasikartojančiu medžio rievės piešiniu. Be to, vertinant pragmatiškai, tai yra išties tvirta ir atspari medžiaga.

G. Natkevičiaus ir R. Paleko simpatija betonui nėra deklaratyvi – jųdviejų kūryboje yra tai įrodančių darbų.Išskirtinis šiuo požiūriu Lietuvos architektų sąjungos rengiamuose apdovanojimuose „Žvilgsnis į save 2010–2012“ nominuotas G. Natkevičiaus suprojektuotas Kėdainių krematoriumas, kur atviri betono paviršiai palikti ir pastato išorėje, ir viduje, taigi rangovams teko įvykdyti itin sudėtingą užduotį – išlieti trisluoksnį betoną.

„Kai betonas naudojamas fasade, jis turi būti tam tikro storio – 6–8 centimetrų, po juo turi būti apšiltinimas ir tada – vidinė konstruktyvinė medžiaga. Reikia išmanyti daug technologinių niuansų norint tai padaryti kokybiškai, o statybininkai, beje, nesidžiaugia ir tuo, kad vos pradėjus darbus reikia daryti dailyraštį, – aiškino G. Natkevičius. – Visiems priimtiniau pirmiausia lipdyti kreivą šleivą sieną, prie jos klijuoti putplastį arba akmens vatą ir tada, pačioje pabaigoje, atlikti apdailą.“

Nors technologinių klaidų liejant trigubą betoną išvengti nepavyko, architektas tvirtino, kad rangovų darbas vertas pagarbos. Betono įtrūkių pastebėjusius užsakovus architektas ramino tais pačiais argumentais – tai tik šilumos objektui suteikiantis žmogaus rankos prisilietimo liudijimas.