Laivyba Lietuvoje: poreikis yra, lėšų trūksta

2014 rugpjūčio 2 d.

Nors Lietuvoje – daugiau kaip 800 kilometrų valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių, eksploatuojama mažiau kaip pusė jų. Ateityje, prognozuoja specialistai, vidaus vandenų kelių vargu ar daugės, tačiau bent jau esami – perspektyvūs. Pirmieji geri ženklai – Marvelės krovininės prieplaukos statyba, gaivinama pramoginė laivyba, plėtojama tarptautinė laivyba – tikimasi, prie vandens grąžins ne tik laivybos entuziastus, bet ir verslą.

Skiriamo finansavimo nepakanka

Lietuvoje – daugiau kaip 800 kilometrų valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių: Nemunas nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių, šio kelio ilgis – 478,3 kilometro, iš jų eksploatuojama – 308,8 kilometro; Kuršių marios (Atmatos žiotys–Nida–Klaipėda), kelio ilgis – 68,1 kilometro; Kuršių marios (Nidos uostas–valstybės siena), vandenų kelio ilgis – 4 kilometrai; Mituvos kanalas (1 kilometras) ir Neris (173,5 kilometro), kurioje šiuo metu eksploatuojama 7,5 kilometro vandenų kelio atkarpa.

Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) Kelių skyriaus viršininkas Aurelijus Rimas Nidoje vykusioje konferencijoje „Klaipėdos regiono savivaldybių, kitų valstybės institucijų, įstaigų, įmonių bendradarbiavimas plėtojant susisiekimo sistemą Vakarų Lietuvoje“ pristatė pranešimą „Vidaus vandenų kelių tinklo plėtra Klaipėdos regiono vandenyse“, kuriame nurodė, kad šiuo metu neeksploatuojamas Minijos vidaus vandenų kelias (19 kilometrų), Nevėžio kelias (57 kilometrai), Karaliaus Vilhelmo kanalas (22 kilometrai), didžioji dalis valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelio Neryje. Pagrindinė to priežastis, anot VVKD Kelių skyriaus viršininko – nepakankamas finansavimas. Specialisto teigimu, norint eksploatuoti visus vandenų kelius, VVKD skiriamą finansavimą reikėtų gerokai padidinti.

Kol kas Susisiekimo ministerija VVKD skiria lėšų programai „Susisiekimo vandens keliais užtikrinimas“ įgyvendinti, tačiau jų toli gražu neužtenka ir eksploatuojamų kelių priežiūrai, o jeigu reikėtų vykdyti ir kitų – neeksploatuojamų – kelių priežiūrą, pinigų reikėtų daug daugiau. Pavyzdžiui, vandenų kelio Neries upe ilgis – daugiau kaip 173 kilometrai, tačiau eksploatuojama tik viena Vilniaus miesto ribose esanti atkarpa.

„Norint eksploatuoti visą ruožą, reikėtų atlikti grandiozinius darbus, juolab kad upė sekli, akmenuota, susiformavusios rėvos, neaišku, ar be specialių patvankos priemonių – bunų, slenksčių su laivybos šliuzais – atskirus ruožus būtų galima pritaikyti saugiai laivybai. Reikalingiems darbams atlikti turėtume įsigyti papildomos technikos. Tam reikia didžiulių lėšų“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė specialistas.

Dėmesys – Neries upei

Laivų inžinierė Virginija Chomentauskaitė mano, kad eksploatuoti vandenų kelią Neries upe Vilniaus miesto teritorijoje yra patogu, nes sovietmečiu buvo sukurta visa mažajai laivybai šia upe reikiama bazė. Vis dėlto šiandien, įsitikinusi pašnekovė, daroma per mažai, kad laivyba Neries upe būtų atgaivinta. O užtektų sutvarkyti pakrantes, kurios sunkiai pasiekiamos, įrengti privažiavimų ir priėjimų, dviračių takų. Iki šiol nepastatyti laivams švartuotis skirti knechtai, laivams nuleisti reikalingi slipai arba dokai, žiemos uosto perspektyvos – irgi miglotos. Sužymėtas tik vandenų kelias. Ir nors VVKD, specialistės teigimu, nemažai nuveikė Neries upę pritaikydama laivybai, iki šiol pasigendama didesnio savivaldybės dėmesio pramoginei laivybai ir krantinėms atnaujinti.transNuo sovietmečio, kai buvo tiesiama dalis sostinės tiltų, upėje yra likę statybinių luitų ir akmenų, dar labiau apsunkinančių laivybos plėtrą. Pašnekovė apgailestavo, kad kol lietuviai delsia gaivinti laivybą Neries upe, baltarusiai planuoja statyti atominę elektrinę tarp Astravo ir Michailiškių bei Gervėčių kaimų ant Neries kranto. Ir nors šie kaimynų planai dar migloti, laivybos entuziastams Neries ateitis kelia nerimą.

Neries upės gylis kinta, tačiau vidutiniškai siekia vieną metrą. Tokio gylio užtektų plokščiadugniams laivams, kateriams, vandens motociklams, netgi vandens taksi. Vietos, kur upės vagos gylis siekia nulį, anot V. Chomentauskaitės, galėtų būti naudingos verslui, pavyzdžiui, įrengiant kavines.

VVKD specialistas A. Rimas pašnekovei nelinkęs pritarti: jo teigimu, neaišku, ar įrengtose kavinėse pakilus vandens lygiui būtų saugu. Galima išeitis – kavines įrengti ant pontonų ar polių ir tik laikinai – jas reikėtų pašalinti prieš potvynį ar ledonešį. Vandens lygį, anot A. Rimo, reguliuoja gamta, taip pat Baltarusijoje vykdoma veikla eksploatuojant Vileikos užtvanką: kaimynai ne visuomet laikosi reikalavimų, susijusių su minimalaus debito praleidimu.

Problemų apstu – sprendimų trūksta

A. Rimas pranešime „Vidaus vandenų kelių tinklo plėtra Klaipėdos regiono vandenyse“ taip pat teigė, kad laivybai plėtoti galimybių dar yra. Pavyzdžiui, šiuo metu valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliuose Kuršių mariose palaikomas 2 metrų gylis. Jūrinėms jachtoms reikalingas 2,5 metro gylis, tačiau neatlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūrų ir negavus teigiamų aplinkosaugininkų išvadų esamos farvaterio charakteristikos negali būti keičiamos. Vilhelmo kanalo eksploatavimo galimybes riboja statiniai ties Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu ir Klaipėdos vandenvietė. Nemuno žemupyje esantys vandens telkiniai – Vytinis, Pakalnė, Kniaupo įlanka, Upaitė – irgi tinkami laivybai, tačiau neturi vidaus vandenų kelių statuso.

    Komentarai