Verslininkų paprašyta pandusus įrengti savo turimų patalpų sąskaita.
„Tokiu pat būdu šis klausimas buvo sprendžiamas ir atliekant Vilniaus Gedimino prospekto rekonstrukciją. Nors verslininkai būtų norėję pandusus palikti ant miestui priklausančio šaligatvio, Statybos techniniame reglamente įrašyta, kad kiekvienas įėjimo neįgaliesiems klausimus turi išspręsti savo sklype, nesvarbu, ar įėjimas bus įrengtas iš kitos pastato pusės, ar savame komerciniame plote“, – aiškino Š. Kiaunė.
Dėl šių pertvarkų parduotuvėms ar maitinimo įstaigoms įprastai tenka pakeisti vitrinas ir duris. Pastatų valdytojai, tvirtino architektas, sutinka su šiomis sąlygomis, nes supranta, kad tai reikalinga dėl gero galutinio rezultato.
Padėti išspręsti konfliktinę situaciją su bene vieninteliu tokiomis bendradarbiavimo sąlygomis nepatenkintu verslininku įsipareigojo savivaldybė. Laisvės alėjoje dirbantis verslininkas, pats turintis judėjimo negalią, pareiškė pageidavimą, kad jo valdomų komercinių patalpų įėjimo rekonstravimo išlaidas apmokėtų miesto administracija. Be to, jis nelinkęs pandusui skirti dalį savo patalpų ploto.
Š. Kiaunė pripažįsta – pasaulyje būtų galima rasti ne vieną atvejį, kai miestas prisiima tokias išlaidas sau. „Jei Kaunas turėtų užtektinai finansų, gal ir galėtų kompensuoti visus pakeitimus, bet kol kas situacija kitokia“, – komentavo architektas.
Kompromisas – vienintelė išeitis
Pasaulyje galima rasti miestų ar nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų, kurie sutinka gadinti pastato eksterjerą dėl naudotojų patogumo. Vis dėlto architektas siūlo įvertinti abi problemos puses: „Teisininkai gali pasakyti, kad svarbiausia yra neįgaliųjų teisė judėti, bet juk yra ir visuomenės teisė išsaugoti paveldą. Reikia suderinti visus interesus. Kai projektuoji naują statinį, jį būtina pritaikyti neįgaliesiems, bet visus senus pastatus tam pritaikyti yra keblu.
Ar visi pritartų, jei, tarkime, būtų nuspręsta dėl panduso ar lifto įrengimo išdaužyti Kauno centrinio pašto laiptus? Venecija, pavyzdžiui, visiškai nepritaikyta neįgaliesiems, o Paryžiuje pandusais be problemų galima patekti kone visur. Mūsų miestas renkasi kompromisinį variantą ir tikisi supratimo bei geranoriškumo iš Laisvės alėjos pastatų valdytojų siekiant sprendimo, tinkančio visiems miestiečiams.“
Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis neabejoja, kad susitarti su Laisvės alėjos maištininku pavyks: „Mes turime įvykdyti kultūros paveldo specialistų reikalavimą, kad Laisvės alėjoje būtų išlaikytas grindinio vientisumas. Kai buvo rengiamas projektas, jis, kaip reikalauja teisės aktai, buvo suderintas su VšĮ „Aplinka visiems“ atstovu. Įrašėme, kad išsamiai sprendiniai bus išaiškinti rengiamame darbo projekte. Taip ir šiandien raminame paraplegikus. Išties kiekvienas įėjimo sprendinys bus derinamas atskirai. Manau, žmonėms į rūpimus klausimus bus atsakyta.“
Miestas, patikino savivaldos specialistas, nėra abejingas neįgaliųjų poreikiams. Rekonstruojant gatves ar viešąsias erdves visada priimami kompleksiniai sprendimai: pritaikomi šaligatvių kelkraščiai, įrengiami neregiams reikalingi įspėjamieji dangų paviršiai, šviesoforų signalai, įgyvendinamos kitos priemonės.
Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė savo nuomonę dėl šios konfliktinės situacijos žada pareikšti, kai pamatys darbo brėžinius.
