MO muziejaus akcentu tapę pasaulinio garso architekto Danielio Libeskindo suprojektuoti spiraliniai laiptai, besitęsiantys per tris pastato aukštus, įkvepia patosui, o prie šių laiptų kūrimo prisidėjęs konstruktorius Audrius Ražaitis – dalykiškumui. Klausantis jo atrodo, kad bet kokiai idėjai lemta virsti kūnu, o juk įprastai konstruktoriaus žodis projekte ir būna paskutinis.
MO muziejaus skulptūrinių laiptų idėja, anot A. Ražaičio, architektų tobulinta kone iki paskutinės minutės, nors paties buvusio „Lietuvos“ kino teatro teritorijoje iškilusio pastato architektūriniai sprendiniai, palyginti su pasiūlymais prieš projektą, mažai tepakito. Techniniame projekte laiptai buvo šiek tiek kitokie, taigi, dėl jų architektūrinės išraiškos architektų diskusijos tęsėsi ir muziejaus statyboms įsibėgėjus.
Tik išbetonavus perdangas ir uždengus muziejaus stogą, paaiškėjo, kaip galiausiai atrodys šis muziejaus akcentas. A. Ražaičio teigimu, vykstant statyboms buvo nuspręsta, kad laiptų konstrukcija nesirems ant perdangų, nes dar buvo neaišku, kokie tie laiptai turėtų būti. Konstruktorius pripažįsta, kad racionaliausia konstrukcija spiraliniams laiptams – plieninė, ji lengva ir tvirta, tokie laiptai standūs ir nesunkūs. Rangovo sprendimą spiralinius laiptus betonuoti lėmė ilgi plieninių laiptų gamybos terminai ir didelė galimų gamintojų pasiūlyta kaina. „Tiesių formų plieninius laiptus gaminti moka visi, dvigubo kreivumo arba lenktų paviršių konstrukcijas pagaminti kur kas sudėtingiau, patyrusių gamintojų mažiau ir tai lemia aukštesnes kainas“, – komentavo pašnekovas.
Apsisprendus laiptus betonuoti, suprojektuota laiptų konstrukcija. Laiptų skaičiuojamoji schema panaši į spyruoklę, skerspjūvyje vyrauja sukimo įrąžos, todėl didžiausi įtempiai veikia paviršiniame skerspjūvio sluoksnyje. Siekiant palengvinti konstrukciją, laiptų sijai pasirinktas stačiakampis tuščiaviduris profilis, vidinę ertmę suformuojant polistireninio putplasčio įdėklais. Laiptų klojiniams panaudota faneros plokštės ir metalo lakštai. Svarstyta plieninius liktinius klojinius panaudoti kaip laikančiosios konstrukcijos elementą, bet šios idėjos rangovas atsisakė, todėl laiptų konstrukcijos atsparumas užtikrintas armavimu.
„Laiptai atrodo masyvūs, nors jų konstrukcija daug plonesnė, tik ji paslėpta po architektūrinėmis detalėmis: turėklais, antpakopiais, – paaiškino konstruktorius. – Siekiant kaip įmanoma plonesnės, mažesnės konstrukcijos, parinktas maksimaliai armuotas skerspjūvis. Kylant aukštyn, laiptų sijos skerspjūvis palaipsniui mažėja. Būtų buvę racionalu naudoti šiek tiek daugiau betono ir mažiau armatūros, bet tuomet būtume nuliūdinę architektus.“
Laiptai patys save laiko, jie remiasi tik į pamatą. Kadangi laiptų zonoje dideli perdangos tarpatramiai (didesni nei 13 metrų), plona perdanga, laiptai su perdanga sujungti tiek, kad nejudėtų į šonus, o konstrukcijos standumas suskaičiuotas taip, kad laiptai, veikiant apkrovoms, deformuotųsi panašiai kaip perdanga. A. Ražaitis juokauja – laiptus ištiesus, išeitų išties ilga juosta.
Betonavimo darbai, pasak konstruktoriaus, nebuvo įprasti. Pirmiausia suarmuota ir išbetonuota apatinė laiptų sijos dalis, sudėtas polistireno užpildas, viršutinė armatūra, tuomet užbetonuota viršutinė sijos dalis. „Šiuolaikiniame pasaulyje tokius laiptus padarytų kitaip: iš plieno ar kompozicinių medžiagų, lengvesnius. Mes palyginti nesudėtingomis priemonėmis pasiekėme gana gerą rezultatą“, – reziumavo pašnekovas.
Konstruktorius pripažįsta: dirbti MO muziejuje buvę įdomu. Viena vertus, dėl bendradarbiavimo su architektų biuro „Studio Libeskind“ ir „DO ARCHITECTS“ komandomis. Antra vertus, MO muziejuje nedaug standartinių sprendimų, čia gausu sudėtingų, akimi nematomų, konstrukcinių sprendinių.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.
