– Ar kvartalinės renovacijos sėkmė iš anksto prognozuojama aktyviausiai procese dalyvausiančioms savivaldybėms?

– Tokiems projektams reikia aiškios miesto valdžios pozicijos, apibrėžiant savivaldybės ir lokalios bendrijos kompetencijos ribas. Turi būti visiškai aišku: už kurią kiemo, kvartalo, rajono dalį atsakinga savivaldybė, kokią paramą ji gali suteikti, kokias iniciatyvas skatina, kokius sprendimus gali priimti viena ar kelios susivienijusios bendrijos, koks rajonų gyventojų vaidmuo.

Savivaldybės jau perleido dalį atsakomybės bendrijoms ir leido pačioms tvarkyti teritoriją 20 metrų atstumu nuo pastato. Tai geras paskatinimas gyventojams imtis iniciatyvos, o savivaldybės kasmet sutaupys dešimtis milijonų litų.

Mano nuomone, būtent daugiabučių gyventojai turėtų tapti pokyčių iniciatoriais. Juk labiausiai trūksta suvokimo, kad aplinka didele dalimi lemia ne tik jų būsto vertę, bet ir gyvenimo kokybę.

Yra kiemų, kur gyventojai jau daugelį metų išties pavyzdingai tvarkosi. Galbūt jiems kartais tiesiog pritrūksta specialistų pagalbos ar finansinės paramos. Savivaldybės irgi pagal išgales jau įrengė nemažai vaikų žaidimų aikštelių ir sporto priemonių. Žinoma, sertifikuoti įrenginiai dažnai neadekvačiai brangūs. Galbūt verta liberaliau į tai žiūrėti ir leisti pačioms bendrijoms įsirengti paprastesnius kiemo statinius, išvengiant sudėtingų reikalavimų ir specialių leidimų.

– Kol verda diskusijos, renovuoti ar griauti ypač susidėvėjusius daugiabučius, Kauno miesto savivaldybė apsisprendė nedelsti ir ėmėsi vieno avarinės būklės namo griovimo darbų.

– Vis dažniau kalbama, kad kai kurie pastatai yra pernelyg susidėvėję, neverti investicijų, tad reikėtų rimtai pagalvoti apie jų nugriovimą. Apie tai reikėtų kalbėti labai atsargiai ir pamatuotai, mat tokios šnekos gali visai be pagrindo išgąsdinti gyventojus ir atgrasyti nuo būsto renovacijos. Apskritai didelio masto griovimo darbai dažnai yra komplikuoti ir neatsiperka, daugiausia dėl to, kad kiekviename name didžioji dauguma butų – privati nuosavybė.

Galimybė nugriauti daugiabutį namą tampa kur kas realesnė, jeigu visas pastatas priklauso vienam šeimininkui. Kaune numatytas griauti objektas ir aplink jį esantis sklypas priklauso savivaldybei. Tačiau Lietuvoje tokie būstai sudaro maždaug 3 proc. Taigi visiems likusiems 97 proc. būstų toks sprendimas negali būti laikomas precedentu.

Būtina skrupulingai ir profesionaliai įvertinti ilgalaikę tokių sprendimų perspektyvą, kompleksiškai išstudijuoti konkrečius įvairių abejonių keliančius atvejus ir numatyti galimus įgyvendinimo scenarijus bei finansinius kompensavimo mechanizmus. Turint omenyje dabartinę ekonominę šalies situaciją, griovimas būtų pateisinamas tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu pastato konstrukcijos kelia realų pavojų gyventojų saugumui, o alternatyvios kapitalinio remonto priemonės yra nepakankamos ar ekonomiškai nepagrįstos. Želvos gatvėje esančio daugiabučio atvejis – vienas tokių.

– Ko galime pasimokyti iš dabar vykstančio daugiabučių modernizacijos proceso?

– Kalbant apie senųjų daugiabučių modernizavimą, iš tiesų galima pasidžiaugti, kad procesas įgauna pagreitį. Jau mažai kam abejonių kelia renovacijos būtinumas ir atsiperkamumas. Spaudoje girdėti daug mažiau skandalingų istorijų ir skeptiškų pareiškimų. Mano nuomone, gyventojams ir administruojančioms institucijoms išmokus pirmąsias pamokas, modernizacijos sėkmei didelių kliūčių nėra.

Vis dėlto svarbu nuolatos įvertinti tai, ką padarėme, ir iš to pasimokyti. Pamatėme, kad sėkmingesni projektai yra tie, kuriuose problemos spręstos kompleksiškai, kur nebijota drąsesnių ir galbūt brangesnių architektūrinių sprendimų, kur naudotos kokybiškesnės statybos ir apdailos medžiagos.

Supratome, kad inžinerinis pastatų modernizavimas – labai svarbi ir reikalinga investicija netgi šalies energetinės strategijos požiūriu, tačiau pats laikas skirti dėmesio ir būsto erdvės kokybei gerinti. Tam pakanka nebrangių ir novatoriškų architektūrinių bei konstrukcinių sprendimų.

Galime pasimokyti iš sėkmingų užsienio pavyzdžių, tokių kaip, tarkime, architektų biurų „Stefan Forster Architekten“ ar „Druot, Lacaton & Vasall“ įgyvendintų renovacijos projektų. Reikia gerai išstudijuoti butų planavimo transformacijos galimybes, perskirstant vidaus patalpas ar net pergrupuojant butus, atsižvelgiant į pasikeitusius gyventojų poreikius.

Nauji ar rekonstruojami pastato elementai – balkonai, lodžijos ar erkeriai – vienas efektyvių būdų gerokai praplėsti butų plotą. Daug naujos kokybės pirmųjų aukštų gyventojams suteiktų kiemeliai ar terasos. Taigi daug ką galima padaryti, tiesiog reikia konkrečių sprendimų, reikalaujančių adekvačių investicijų.