Paskelbus architektų bendruomenės prieštaringai įvertinto atviro projektinių pasiūlymų konkurso viešosioms erdvėms verslo ir administraciniame centre Žalgirio stadiono teritorijoje sutvarkyti rezultatus pasigirdo nuogąstavimų, jog viešąsias erdves projektuoja architektai, įgiję išsilavinimą projektuoti statinius arba spręsti urbanistines problemas, o ne kraštovaizdžio architektai. Svarstyta, jog architektų suprojektuotos viešosios erdvės labai dažnai lieka tuščios, nes nesuteikia to, kas žmones traukia jose būti. Kodėl stringa architektų ir kraštovaizdžio architektų bendradarbiavimas, nors šalyje seniai priimtas Želdynų įstatymas įpareigoja tokias komandas burti?
Aleksandro Stulginskio universiteto lektorius kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas yra sakęs, kad jei kam kyla klausimas, kodėl Lietuvoje tiek nejaukių skverų su suoliukais, ant kurių niekas neprisėda, atsakymo toli ieškoti nereikia – šie suoliukai sustatyti bet kaip. Kraštovaizdžio architektas apgailestavo ir dėl to, jog Lietuvoje turime ne tik beveik tris milijonus krepšinio trenerių, bet ir tiek pat „kraštovaizdžio architektų“.
Uostamiesčio projektavimo įmonės „Pilis“ vadovė architektė Ramunė Staševičiūtė įsitikinusi, jog trūksta visuomenės supratimo apie kraštovaizdžio architekto vaidmenį formuojant aplinką. Trūksta ir kompetentingų specialistų – jų Lietuvoje vienetai. Potencialūs jauni specialistai, anot architektės, neranda darbo. „Visuomenei nelabai reikėtų ir architektų, bet kadangi be jo negausi leidimo statybai, tai tenka samdyti. O štai be kraštovaizdžio architekto leidimą gausi. Vienintelė išeitis – įteisinti privalomą kraštovaizdžio architekto dalyvavimą rengiant viešųjų erdvių tvarkymo projektus“, – reziumavo pašnekovė.
Projektavimo studijos Kaune „De Architectura“ partneris ir architektūros kritikas Andrius Ropolas priminė kitą „karštą“ įvykį – peticijomis ir protestais palydėtą senų medžių kirtimą laikinojoje sostinėje.
Architekto A. Ropolo žodžiais, kraštovaizdžio architektų, dirbančių urbanistinėje aplinkoje, beveik nėra. Tai matyti iš viešųjų erdvių, aikščių konkursų, kuriuose kraštovaizdžio architektai praktiškai nedalyvauja, nors tai yra būtent jų sritis. Architektams galbūt turėtų būti džiugu dėl mažesnės konkurencijos, tačiau kraštovaizdžio diskurso trūkumas miestų formavime daro bet kokį urbanistinį vystymą ir strateginį planavimą neįgaliu. Nuo to paskui kenčia tiek pastatų architektūra, tiek miestų infrastruktūra, nes nepavyksta atskleisti viso jų potencialo.
„Kaip pavyzdį galime imti Kauną, kur šiuo metu masiškai tvarkomi šaligatviai ir kertami medžiai. Priežastimi palikti gatves plikas, be žalumos, tapo medžių amžius, ligos ir netinkamos rūšys. Tai skamba labiau kaip techninis, infrastruktūrinis argumentas, niekaip nesusijęs su miesto kraštovaizdžio vizija. Kai kurios gatvės, kuriose dominuoja aukšti modernistiniai pastatai, formuojantys tvirtą gatvės perimetrą, atrodo puikiai ir be medžių. Tačiau dalis gatvių, kurias formuoja daugiausia vienaukščiai aptrupėję ir aiškaus gatvės perimetro neformuojantys pastatai, be medžių dabar atrodo tikrai slegiančiai. Šiose gatvėse galima buvo tvarkyti šaligatvius, paliekant esamus medžius, o jų tarpuose susodinant naujus medelius, kuriems paaugus būtų galima iškirsti senuosius. Tokiu būdu būtų buvę galima išvengti liūdno vaizdo ateinančius dešimt metų“, – aiškino architektas.
A. Ropolo įsitikinimu, Kauno pavyzdys atskleidžia, kad kraštovaizdžio architektūros trūkumas yra ne tik lokali pačių kraštovaizdžio architektų problema – ji glaudžiai susijusi su kitomis sritimis, formuojančiomis miestų veidą. Keisti šią situaciją yra sudėtinga, tačiau galima būtų pradėti reikalaujant bent didesniuose konkursuose dalyvaujančioms komandos turėti bent vieną kraštovaizdžio architektą, ką jau kalbant apie viešųjų erdvių konkursus. Jeigu Lietuvoje nepavyktų rasti pakankamai tinkamų kraštovaizdžio architektų, visada būtų galima pasikviesti iš užsienio.
