Blog

Kunigas, tapęs lito „tėvu“

Vladas Jurgutis
Vilniaus centre, prie Lietuvos banko pastato, 2015 m. pabaigoje atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos banko – prieškaryje veikusio Lietuvos Respublikos centrinio banko – valdytojui Vladui Jurgučiui. Kosto Kajėno nuotr.

Vladas Jurgutis gimė neturtingų miestiečių šeimoje, kurioje, be jo, augo dar keturi vaikai. Kad galėtų kaip nors išmaitinti nemažą šeimyną, tėvai netrukus persikėlė į už dešimties kilometrų esantį Joskaudų kaimą Palangos valsčiuje. Nors ir vargingai gyvendami, tėvai vis dėlto rado galimybę išleisti sūnų į mokslus Palangos progimnazijoje. Jis labai mėgo skaityti, ypač per atostogas.

Vladas per atostogas mielai mokydavo savo jaunesnius brolius ir seseris. Palangos progimnazijoje buvo įprastas dalykas, kad gabesnieji mokiniai už atitinkamą užmokestį pradžios mokyklos auklėtiniams padėdavo pasirengti stoti į progimnaziją. Vladas Jurgutis, tikėtina, tokiu būdu užsidirbdavo smulkioms išlaidoms. Mokykloje jis buvo laikomas kaip itin gabus mokinys, tad mokytojai jam atkakliai siūlė neapsiriboti progimnazija ir tęsti mokslus toliau. Tačiau galimybės tęsti mokslus neturtingos šeimos vaikui nebuvo itin didelės. Vienintelė išeitis anuomet buvo stoti į kunigų seminariją. V.Jurgutis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, kur buvo tarp pačių gabiausių, tad jos vadovybė pasirūpino, kad mokslus jaunuolis galėtų tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1906 m. Vladas Jurgutis baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją. Vos po trejų metų žemaičių vyskupas Gintautas Cirtautas Kauno seminarijos bažnyčioje įšventino Vladą Jurgutį kunigu. Tačiau eiti ganytojo pareigų jis dar nepradėjo. Tuomet V. Jurgutis gavo išties viliojantį pasiūlymą – su valdiška stipendija vykti studijuoti teisės į Romą. Baigus mokslus jam buvo garantuota kanonų teisės profesoriaus vieta akademijoje, tačiau, visų nuostabai, V. Jurgutis tokio pasiūlymo atsisakė. Vietoj Romos jis pasirinko Miuncheną, kuriame studijavo ekonomiką Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultete.

Studijos dvasinėje akademijoje davė pradžią ir visuomeninei V. Jurgučio veiklai. Didžiausią įtaką tam, matyt, padarė dėstyti sociologijos į Peterburgą atvykęs Jurgis Matulaitis, kuris vėliau tapo Vilniaus arkivyskupu. Būtent J. Matulaitis skatino studentus imtis ne tik dvasinės, bet ir socialinės veiklos. V. Jurgutis ėmėsi iniciatyvos burti katalikiškos pakraipos inteligentus į ateitininkų organizaciją.

1908 m. V. Jurgutis buvo vienas iš ateitininkų organizacijos įkūrėjų. Tyliai pasitraukęs iš kunigystės (o dvasininku buvo beveik šešiolika metų), Vladas Jurgutis niekada nepasitraukė nuo Dievo. Jis Dievą liudijo ne žodžiais, o darbais. Kantriai, tyliai nešė ekskunigystės kryžių. Duoto žodžio Dievui ir Bažnyčiai Vladas Jurgutis niekada nelaužė. Priimdamas kunigo įšventinimus, jis prisiėmė ir amžiną ištikimybę celibatui. Geras bičiulis, vyskupas Jurgis Matulaitis nepaprastai gerbė Vladą Jurgutį, žinojo visą jo dramatišką istoriją, didžiavosi jo sukurtu kūdikiu – litu, todėl nuoširdžiai rūpinosi ekskunigystės byla. Sėkmingai ją išspręsti sutrukdė vyskupo mirtis.

1920 m. gegužės 15 d. V. Jurgutis tapo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje. Profesorius priklausė Krikščionių demokratų frakcijai. 1922 m. Vladas Jurgutis tapo pirmuoju Lietuvos banko valdytoju. Tais pačiais metais įvedant litą, kurio „tėvu“ Jurgutis vadinamas, jis kunigavo ir dirbo ekonomikos srityje. Vadovaudamas Lietuvos centriniam bankui, V. Jurgutis turėjo tiesioginę įtaką nepriklausomos Lietuvos ekonominei politikai. V. Jurgučio dėka, laikantis griežtos monetarinės politikos, litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulyje. Vladas Jurgutis visuomet prisimindavo ir netgi didžiuodamasis pasakodavo seniai aprašytą istoriją, lietuviui nutikusią Belgijos sostinėje.

Grįždamas namo iš Paryžiaus Briuselyje pristigo vietos pinigų ir geležinkelio stoties valiutos keityklos valdininkui ištiesė vokiškas markes. Tas akivaizdžiai susiraukė. Tuomet parodė prancūzų frankus – šis nežinojo jų kurso. Tuomet lietuvis, gal kiek ir varžydamasis, iš kišenės išsitraukė dešimties litų banknotą ir ištiesė keityklos valdininkui. Keitėjas puikiai žinojo, kas yra litas, ir lietuviui padavė penkiasdešimt belgiškų frankų. 1929 metais pasitraukęs iš Lietuvos banko valdytojo pareigų, Vladas Jurgutis liko aktyvioje veikloje.

1943 m. dėl agitacijos prieš lietuvių mobilizaciją į Vokietijos kariuomenę buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia įkūrė slaptą vadinamąją „Štuthofo akademiją“. Tarp kalinių jis rado tinkamų dėstytojų, o kiti kaliniai klausė jų paskaitų, lavinosi. 1945 m. stovyklą užėmus SSRS kariuomenei, V. Jurgutis grąžintas į Lietuvą. V. Jurgutis iškart atsidūrė NKVD požemiuose – ir čia buvo tardomas du mėnesius. Profesorius iš koncentracijos stovyklos grįžo praradęs sveikatą, pablogėjusia klausa, bet dvasiškai nepalaužtas. Enkavėdistai atkakliai ieškojo Jurgučio įkalčių. Lengvinančia aplinkybe tapo faktas, kad Jurgutis, 1941–1943 metais būdamas Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, nuo susprogdinimo išgelbėjo visą Akademijos biblioteką.

Tuomet kažkas nušovė vokiečių kareivį, hitlerininkai įtūžo – ir nustatė, kad lemtingas šūvis buvo paleistas iš Akademijos pastato. Bet įsakymas paskutinę minutę buvo atšauktas. Jurgučiui pasitelkus diplomatines gudrybes stebuklingai pavyko perkalbėti vokiečius. Kai po dviejų mėnesių tardymų Jurgutis grįžo iš NKVD požemių, valdžia suteikė jam galimybę padirbėti su akademiniu jaunimu. Nuo 1945 m. rudens profesorius buvo įdarbintas Vilniaus universitete, čia jis buvo Finansų ir kredito katedros vedėjas. V. Jurgutis buvo labai atsidavęs dėstomam dalykui, buvo teisingas studentams, visada didžiavosi savo mokiniais. Jaunimas mylėjo savo profesorių, kuris įskiepydavo jiems norą mokytis, mylėti Tėvynę, būti žmoniškiems ir kultūringiems, tauriems, siekti aukštesnių tikslų.

Lietuvos banko vadovai su V. Jurgučiu. 1929 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Lietuvos banko vadovai su V. Jurgučiu. 1929 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Tačiau ir marksistinę ekonomiką jis dėstė su akivaizdžia pagarba Dievo žodžiui. Už „buržuazinių idėjų“ skleidimą paskaitose Jurgutis buvo išmestas iš Vilniaus universiteto. Netekęs darbo Vilniaus universitete turėjo gyventi iš nedidelės jam skirtos pensijos. Visą gyvenimą padėjęs kitiems, V. Jurgutis senatvėje turėjo pats atsidurti prašytojo ir šelpiamojo padėtyje. Netrukus atkeliavo ir raginimas tuoj pat išsikraustyti iš universitetui priklausančio buto Didžiojoje gatvėje. Tuo pat metu atsinaujino enkavėdistų tardymai.

Pagalbos ranką profesoriui ištiesė jo dukterėčios bendrakursis Rapolas Dambrauskas, žinomo poeto Antano Jakšto-Dambrausko brolio sūnus ir Kaune gyvenančio disidento Liudo Dambrausko brolis. Taip Jurgutis apsigyveno dviejų kambarių bute Filaretų gatvėje. Jurgutis savo namų bibliotekoje turėjo sukaupęs milžiniškus ekonomikos, finansų, filosofijos, grožinės literatūros ar meno leidinių lobius. Sklido kalbos, kad jiems pervežti iš Didžiosios gatvės prireikė net sunkvežimio. Profesorius mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, klasikines lotynų, graikų ir hebrajų kalbas.

Vladas Jurgutis mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas gimtojoje Palangoje. Palangoje iki šių dienų yra išlikęs medinis namas, kuriame gimė ir augo ši nepaprasta asmenybė. Vladui Jurgučiui teko sudėtingas ir tragiškas likimas: išgyveno carizmo priespaudą, Pirmąjį pasaulinį karą, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių okupaciją, koncentracijos stovyklos siaubą, sovietinius pokario metus. Kiekvieną sudėtingą gyvenimo tarpsnį jis pragyveno sąžiningai, oriai, dirbdamas tėvynės ir žmogaus labui. Profesorius Vladas Jurgutis – vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos inteligentų, daug nuveikęs savo krašto labui, kovojęs dėl Lietuvos ateities. V. Jurgutis iki pat mirties šventai tikėjo, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma.

Kosto Kajėno nuotr.

Kosto Kajėno nuotr.

Vilniaus centre, prie Lietuvos banko pastato, 2015 m. pabaigoje atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos banko – prieškaryje veikusio Lietuvos Respublikos centrinio banko – valdytojui Vladui Jurgučiui. Paminklas nulietas iš išlydytų 50 lito centų monetų vario, cinko ir nikelio lydinio, jam sukurti prireikė apie 75 tūkstančių tokių monetų, kurios svėrė 450 kg. Tai pirmasis ir vienintelis biustas Lietuvoje, pagamintas iš išlydytų monetų. Vlado Jurgučio biustas stovi ant kolonos, ant kurios pavaizduoti tarpukario Lietuvos ir dabartinių laikų litų monetų vaizdai. Šis paminklas tapo simbolinė padėka Lietuvos pinigų sistemos pirmtakams.

Autoriai: Kostas KAJĖNAS, Gediminas ŠULCAS.

Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.