2011 m. UNESCO priimta Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio rekomendacija – kol kas naujausia kultūros paveldo įtraukimo į miesto planavimą prieiga, siekianti integruoti iki šiol egzistavusias pastatytosios aplinkos apsaugos praktikas į platesnius miestų plėtros tikslus įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.

Ši prieiga atsižvelgia ne tik į esamą fizinę aplinką, bet ir į nematerialųjį paveldą, kultūrinę įvairovę, socialinius ir ekonominius bei aplinkos veiksnius, vietinių bendruomenių vertes. Visgi nuo pat jos atsiradimo girdima ir įvairiapusės kritikos – nuo konservatyviajai krypčiai atstovaujančių paveldosaugos specialistų, teigiančių, kad šiuo būdu pateisinama žalinga plėtra, iki susirūpinimo prieigos abstraktumu ir konkrečių priemonių trūkumu.

Oficialiai teigiama, kad ši rekomendacija nėra skirta egzistuojančioms doktrinoms pakeisti, o yra papildoma priemonė ar įrankis, gerbiantis paveldėtas skirtingų kultūrinių kontekstų vertes ir tradicijas. Taigi Historic Urban Landscape (HUL) nėra revoliucija istorinių miestų apsaugos srityje, o greičiau integruoto konservavimo idėjų tąsa. Pavyzdžiui, italų paveldosaugininkas, architektas ir urbanistas Gustavo Giovannoni, pačios urbanistinio paveldo sąvokos autorius, dar XX a. pr. siekė derinti naudojimo ir istorinę vertes ir jas integruoti į bendrąją teritorijų planavimo koncepciją.

1930 m. Prancūzijos gamtos paminklų ir vietovių įstatymas įteisino urbanistinio peizažo sąvoką, o 1931 m. priimtoje Atėnų chartijoje pasisakyta už istorinių miestų charakterio išsaugojimą. 1975 m. Europos architektūros paveldo chartijoje suformuluota integruoto konservavimo idėja, pagrįsta ne tik materialiojo autentiškumo išsaugojimu, bet ir kompleksiniu požiūriu, apimančiu įvairius gyvenimo istorinėje aplinkoje aspektus ir atitinkamas priemones. 1978 m. į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti pirmieji istoriniai centrai – Krokuva (Lenkija) ir Kitas (Ekvadoras). 1987 m. ICOMOS priėmė Vašingtono chartiją, skirtą istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimui, kurioje kaip saugotini miesto istorinio charakterio aspektai minimi ne tik materialūs komponentai, bet ir tradicinės miestiškosios kultūros vertės.

[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]

„Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje svarbiausias naujienas sužinokite pirmieji:

[/su_note]

Vis dėlto, XXI a. pradžioje pradėta kalbėti apie tradicinio apsaugos metodo (paveldo vietovės teritorija ir ją supanti apsaugos zona) trūkumus. Istoriniai miestai yra gausi ir labai kompleksiška paveldo dalis (vien Pasaulio paveldo sąraše jų yra daugiau negu 250), kurios apsauga šiuo metu pripažįstama vienu didžiausių kultūrinių iššūkių visame pasaulyje, nes juos neigiamai veikia pernelyg intensyvi urbanizacija, greitas ir nekontroliuojamas vystymasis. Pasaulio paveldo komitetui susirūpinus dėl naujų statybų poveikio į pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vietovių vizualiniam integralumui, 2005 m. Vienoje (Austrija) buvo surengta konferencija, kurioje pirmą kartą paminėta HUL sąvoka. Identifikuotas ir naujos priemonės, kuri padėtų visoms suinteresuotoms pusėms (miesto planuotojams, paveldosaugininkams, investuotojams, susirūpinusiems piliečiams ir kt.) pasiekti tarpusavio supratimą, poreikis.

2011 m. lapkričio 10 d., po kelerius metus trukusių diskusijų, UNESCO priėmė rekomendaciją dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio. Jos pagrindiniai autoriai yra Francesko Bandarinas, architektas, nuo 2000 iki 2010 m. ėjęs UNESCO Pasaulio paveldo centro direktoriaus pareigas, ir Ronas van Oersas, miestų planuotojas, 2005–2009 m. buvęs atsakingas už Pasaulio paveldo miestų programą. HUL rekomendacija pristatyta kaip visa apimančios ir integruotos prieigos pagrindas, t. y. paveldo apsauga tapo tvaraus vystymosi dalimi. Svarbi dokumento idėja yra ta, kad urbanistinis paveldas yra pagrindinis išteklius gyvenimo sąlygoms miesto teritorijose gerinti, o jo konservavimas (funkcinio, struktūrinio ir vizualinio integralumo išsaugojimas) yra geriausias būdas pasiekti tvarią pusiausvyrą tarp miestų augimo ir gyvenimo kokybės. Tekste galima išskirti šiuos kertinius aspektus: tai paveldas (materialus ir nematerialus), sluoksniai (senas ir naujas), aplinka (kultūrinė ir gamtinė), valdymas (bendruomenės įtraukimas ir partnerystė).

Rekomendacijoje pateiktas toks HUL apibrėžimas: „Istorinis urbanistinis kraštovaizdis yra urbanistinė teritorija, suprantama kaip istorinių sluoksnių padarinys, suformuotas kultūros ir gamtos vertės bei savybių suvokiamas plačiau nei „istorinis centras“ arba „ansambliai“ ir apimantis urbanistinį kontekstą bei jo geografinę apsuptį.“ Toks apibrėžimas sukėlė klausimų, ar istorinis urbanistinis kraštovaizdis yra nauja paveldo kategorija? Vis dėlto, HUL nėra nauja kategorija, o prieiga: planavimo ir valdymo priemonė ir metodologija, siekianti susieti paveldo išsaugojimo bei socialinės ir ekonominės plėtros tikslus. Tokiu būdu paveldas tapo nebe statiška vertybe, o kintamu ištekliumi. Toks požiūris, siejantis iki tol priešingais laikytus polius – apsaugą ir plėtrą, sukėlė nemažai priešpriešos. Plačios interpretacijos galimybės atvėrė grėsmę, kad paveldo apsaugos tikslai bus paaukoti dėl plėtros.

Kitas kritikuotas aspektas yra prieigos neapibrėžtumas – kaip pasiekti deklaruojamą pusiausvyrą? Rekomendacija siūlo tokias priemones.

• Visuomenės įtraukimas, reiškiantis įvairių suinteresuotų šalių informavimą, komunikaciją ir galimybes susitarti dėl saugojimo bei tvarios plėtros, taip pat derybas tarp grupių, turinčių konfliktinio pobūdžio interesų.
• Žinios ir planavimas turi sudaryti sąlygas pripažinti kultūros reikšmingumą ir įvairovę, taip pat numatyti pokyčių stebėseną ir valdymą (pavyzdžiui, žemėlapių, kitų dokumentų sudarymas).
• Reguliavimo sistemos– įstatyminės ir reguliavimo priemonės, skirtos materialioms ir nematerialioms miesto paveldo vertybėms išsaugoti ir valdyti.
• Finansinės priemonės skiriamos gebėjimams ugdyti ir pajamų generavimui tradicijų pagrindu remti, t. y. jos turi būti lanksčios, įgyvendinti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, orientuotis į ilgalaikius tikslus, darbo vietų kūrimą.

Labai svarbiu žingsniu, siekiant užtikrinti HUL idėjų įgyvendinimą, laikomas gebėjimų stiprinimas – akademinės bendruomenės, paveldo apsaugos ir planavimo praktikų, kitų sričių profesionalų ir plačiosios visuomenės. Būtina bendrauti su visais visuomenės sluoksniais ir ypač skatinti jaunimo bei menkai atstovaujamų grupių dalyvavimą. Vis dėlto, 2019 m. UNESCO atlikta valstybių narių apklausa atskleidė, kad nors vyraujanti reakcija į rekomendaciją yra pozityvi, tačiau jos interpretavimas ir taikomos priemonės yra labai skirtingos, o žinių bei supratimo tiek visuomenėje, tiek tarp profesionalų labai trūksta.

Šiuo metu HUL yra naujausias, tačiau ne iki galo išdiskutuotas ir suvoktas urbanistinio paveldo valdymo būdas, kuriame paveldo apsauga yra tik vienas iš aspektų platesniame istoriniame, gamtiniame ir socialiniame kontekste ir – ne galutinis tikslas, o priemonė tvariam istorinio miesto vystymuisi. Tai įvairiapusė ir tarpdisciplininį bendradarbiavimą, taip pat visuomenės įsitraukimą skatinanti prieiga. Pagrindinė kritika jai kyla dėl nekonkretumo ir pavojaus prioritetą suteikti plėtrai, o ne paveldo apsaugai. Taigi, HUL prieigos taikymo sėkmė priklauso nuo rekomendacijos interpretavimo – kaip rasti pusiausvyrą tarp konfliktuojančių požiūrių ir verčių.