Gegužės mėnesį Londone vykstančioje kraštovaizdžio ir gėlių parodoje RHS CHELSEA FLOWER SHOW pristatomos naujausios sodų idėjos palieka neišdildomą įspūdį, sujaudina ir kviečia susimąstyti, koks iš tikrųjų yra sodas. Apie Čelsio parodų įtaką pasakoja kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė, sukūrusi daug įsimintinų privačių sodų ir želdynų viešosioms erdvėms.

Kalbėjosi Aušra Nyman.

Teko aplankyti ne vieną „RHS Chelsea flower show“ parodą, esi rašiusi apie jas nemažai publikacijų. Kokią įtaką tai padarė tavo kūrybai?

A. Grabauskienė: Paskutinį kartą Čelsio parodoje lankiausi 2015 m., prieš tai važiuodavau kasmet. Taip, ji buvo didelis įkvėpimo šaltinis, ko galbūt negalėjai pasisemti niekur kitur taip koncentruotai. Ji, nepaisant iki tol lankytų sodų, konferencijų, perskaitytos profesinės literatūros, šviesmečiais praplėtė suvokimą, kokios gali būti sodo dizaino galimybės. Stebino viskas: ir faktas, kad tai, ką matai prieš akis – sodą su brandžiais medžiais, vešlia augmenija, takais, pergolėmis, vandens telkiniais ir kitais sodo elementais – yra ką tik buvusi tuščia vieta, ir didžiulė suformuotų erdvių skonių įvairovė. Ten turbūt taip aiškiai suvokiau, kaip svarbu sodui sukurti nuotaiką, pasitelkiant skirtingas augalų paletes, lapų, žiedų tekstūras, spalvas, netikėtus derinius, kontrastus, kompozicijas. Be žado tyrinėjau, kaip vieno augalų lapo kraštelio spalva ir tekstūra dera su šalia esančio augalo žiedlapiais, kaip vieno stiebas papildo kito augalo žiedo viduriuką. Neturėjai būti profesionalas, kad suprastum, kad tai, ką čia kuria patyrę sodininkai, yra gyvi meno, aukštosios mados kūriniai, įkrauti tokia stipria energija, kad jos virpesius jauti visu kūnu. Vėliau buvo kitokių patirčių iš įvairių kelionių ir darbų, ir galbūt į parodą po viso to būčiau žvelgusi dar kitu žvilgsniu, bet tuo metu tai buvo šviežio oro gūsis.

 

_{^{„RHS Chelsea flower show“ parodų laureatai. Tommaso del Buono and Paul Gazerwitz, 2014. Luciano Giubbilei, 2014 Best in Show. „RHS Chelsea flower show“ nuotr.}}

Kas tuo metu atrodė nauja ir netikėta?

A. G. Tuo metu Lietuvoje žolinių augalų, daugiamečių gėlių naudojimas soduose dar tik skynėsi kelią. Ilgai tekdavo įrodinėti, kad želdiniai galėtų būti vešlesni, lengvesni, ir ne tik iš krūmų, kad juos galėtų papildyti žoliniai augalai. Daugiametės gėlės buvo laikomos šiukšlėmis. Sąvoka „sodas“ labiau asocijavosi su kolektyviniu sodu, kraštovaizdžio projektavimas vis dar buvo labai uždara ir siaura joje dirbančių specialistų sritis. Galėjai rasti lietuviškos medžiagos arba apie senųjų ar sovietinio laiko parkų, skverų formavimą, arba apie kaimo sodybos želdinius, bet nebuvo nieko per vidurį, apie šiuolaikinių miesto erdvių, kiemų tvarkymą, pritaikymą žmogaus poreikiams, jau nekalbant apie tokias rafinuotas erdves, augalų kompozicijas kaip Čelsio parodoje. Tad į ją važiuodavau sąmoningai, žinojau, ką joje galima pamatyti, bet vis tiek kaskart nustebindavo netikėti estetiniai, techniniai sprendiniai.

Ten taip aiškiai pamačiau, kad, jei moki taisykles, gali jas laužyti derindamas, rodos, sunkiai suderinamus dalykus, kad gali sodinti pievų gėles prie barokinių topiarų, kad agurklėmis ir krapais gali papildyti prašmatniausią sodo erdvę, kad gali peržengti įvairiausius stereotipus, kas yra laikoma puošnu, kad įprasčiausias augalas gali visiškai kitaip atsiskleisti radus jam tinkamą draugiją, foną ir pan., kad viskas gali turėti kūrybinį potencialą. Čelsio paroda iš esmės mane mokė laisvės kurti, atsisakyti rėmų, kas gražu ir negražu, nes viskas yra medžiaga. Ir tik nuo tavęs priklauso, kokį pavidalą, prasmę jai suteiksi.

 

_{^{„RHS Chelsea flower show“ parodų laureatai. Luciano Giubbilei 2011 Gold. Dan Pearson 2015 Gold. „RHS Chelsea flower show“ nuotr.}}

Čelsio ekspozicijas pristato žymiausi pasaulio kraštovaizdžio dizaineriai. Ar galima sakyti, kad jų idėjos jau pasiekė ir Lietuvą? Kokias pagrindines tendencijas teko pastebėti, kurios jau atsispindi ir mūsų kraštovaizdžio dizainerių arba tavo darbuose?

A. G. Idėjos, manau, pasiekė. Yra didžiulis skirtumas, kiek apie sodų, aplinkos formavimo kultūrą žinojome (arba bent kalbėjome) prieš 10 metų ir dabar. Ir aš, ir kiti kolegos rašėme nemažai publikacijų apie šią parodą. Tai, ką ten mačiau, tiesiogiai veikė mano darbus. Ne vienokių ar kitokių augalų bei aplinkos kūrimo elementų naudojimą, kiek apskritai apie dėmesį dizaino detalėms, sąmoningumą tam, ką darau.

 

 

Tai išliko tarsi nematoma kartelė, kaip turėtų būti, kokio bendro vaizdo siekiu. Žinoma, viena yra sukurti sodo įspūdį vienai parodos savaitei, visai kita – kuris išliktų ilgam. Tai skirtingos ir nelyginamos užduotys. Beje, po publikacijų sulaukdavau ir pastabų, kad ne nuo gėlių reikia pradėti projektuoti sodą, tarsi detalių matymas, kalbėjimas apie spalvas, o juo labiau jų taikymas kuriant sodus, sumenkintų tavo gebėjimą matyti bendrą erdvės vaizdą ir struktūrą. Manau, kad iki šiol čia esama tam tikros stigmos, kas Lietuvoje laikoma skoninga, solidu. Esame gana asketiški, suvaržyti.

 

_{^{„Eglės apartamentų“ sodas, kurtas A. Grabauskienės}}

Ar Čelsio ekspozicijos koncentruojasi vienoje vietoje ar yra „išbarstomos“ per keletą objektų Londone ir kituose miestuose?

A. G. Parodai sukurti sodai eksponuojami Londono Royal Chelsea Hospital teritorijoje, tačiau parodos metu aplinkinės parduotuvės taip pat įspūdingai pasipuošia gėlių kompozicijomis. Nuo 2012 m. tuo pačiu metu vyksta ir Chelsea Fringe – savanorių organizuojamas partizaninis pop-up festivalis, kai netikėtose miesto vietose pristatomos augalų idėjos, performansai, lyg atsvara senas tradicijas turinčiai, daug finansinių išteklių reikalaujančiai parodai, kuriai dažnai prikišama pernelyg komercializuota renginio pusė. Nors aš manau, kad jos edukacinė pusė atsveria visus priekaištus dėl netvarumo.

 

Išsamiai apie 2024 m. parodą ir lietuvės kraštovaizdžio architektės Ūlos Marijos Bujauskaitės įvertinimą – SA.lt straipsnyje.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį žmonės, šiuo metu norintys susitvarkyti savo aplinką, apželdinti sklypą?

A. G. Kad žinotum, ko nori, turbūt turėtum žinoti, kaip gali būti. Kai žinai, kaip gali būti, gali įvertinti, kas iš to tiktų konkrečiai erdvei. O tai apima labai daug dalykų. Tai tas pats kaip projektuojant namą. Viena vertus, yra tam tikra kūrybinė laisvė, kita vertus, dažnai būna ir nemaži rėmai arba būtini dalykai, be kurių sodas nebūtų funkcionalus, tvarus. Želdiniai ir jų daromas įspūdis yra apvalkalas, forma, bet dar svarbiau, kad jie būtų sodinami ten, kur reikia, kad kuriama erdve būtų patogu naudotis.

_{^{„Žaliakalnio vilos“ sodas, kurtas A. Grabauskienės}}

Kokius augalus ar jų grupes patartumei rinktis?

A. G. Sunku būtų duoti bendrus patarimus. Vienam tinka tas, kitam kitkas. Apskritai, gal nereikėtų bijoti vešlesnių augalų grupių, medžių, jei to reikia sklype. Suprasti, kad augalai gali būti paprasčiausi, bet svarbu, kaip juos derinsi ir panaudosi.