Į Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) teritorijoje vykstančias žemės ūkio parodas kasmet suplaukia minios lankytojų. Akį čia traukia ne tik ekspozicijų mastai, bet ir unikalus universiteto ansamblis – pastatai bei juos supantis parkas prieš penkis dešimtmečius suprojektuoti taip profesionaliai, kad puikiai atitinka ir šiandienos poreikius tiek organizuojant masinius renginius, tiek ir gyvenant įprastą gyvenimą.
Architektams atiduotos svetimos funkcijos
ASU lektorius Mantas Pilkauskas, kurio tėvas kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas ir buvo vienas ASU miestelio projekto autorių, teigia, jog tai nestebina žinant, kad anuomet projektuojant teritorijas ranka rankon dirbo dviejų savarankiškų profesijų specialistai – architektai ir kraštovaizdžio architektai. Šiuo metu taip būna retai, nors šalyje seniai priimtas Želdynų įstatymas ir įpareigoja tokias komandas burti.
„Apie 1960-tuosius ASU centrinius rūmus bei teritoriją projektavo du profesionalai – architektas Liucijus Dringelis ir kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas. Jiems tuomečiame Kauno miesto statybos projektavimo institute vadovavo lietuviškosios architektūros asas Vytautas Landsbergis–Žemkalnis. Tad praėjus ir pusšimčiui metų šiandien matome puikius šio komandinio darbo rezultatus“, – komentavo M. Pilkauskas.
Ilgą laiką kraštovaizdžio tvarkymo specialistai buvo rengiami Vilniaus dailės akademijoje – kas antrus metus čia buvo išleidžiama po vieną jų laidą. Tačiau prieš keletą metų akademija šios specializacijos atsisakė ir visą dėmesį sutelkė vien į architektūros studijas.
„Šiuo metu architektus rengia trys aukštosios mokyklos – Vilniaus dailės akademija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir Kauno technologijos universitetas. Visos jos orientuojasi į tai, kad architektas būtų plataus profilio specialistas – sugebėtų planuoti teritorijas, projektuoti pastatus ir išmanytų kraštovaizdžio architektūrą. Tačiau, deja, su augalija ir gamtos procesais studentai supažindinami menkai“, – apgailestauja M. Pilkauskas.
Jis pastebi, kad Architektų rūmai (atestuotų architektų profesinės savivaldos organizacija) aktyviai pasisako už tai, kad plataus profilio architektams būtų suteiktos visos projektavimo funkcijos. Tačiau pašnekovas teigia negalintis sutikti su tokia nuostata, nes dar 1968-aisiais Tarptautinė darbo organizacija (International Labour Office) Ženevoje oficialiai pripažino kraštovaizdžio architekto (Landscape Architect) profesiją ir kvalifikavo ją kaip savarankišką greta pastatų architekto (Building Architect) ir urbanisto (Town Planner).
„Jei apie biologiją, dirvožemio fizines savybes, klimato veiksnių poveikį augalams žinių neturintis architektas suprojektuos parkus ir skverus, tai nereiškia, kad ten augalai vešės. Iš tiesų aplinka gerai suprojektuota tik ten, kur bendrose komandose dirbo kraštovaizdžio architektai ar želdynininkai. Taip buvo suformuota ne tik ASU, bet ir, pavyzdžiui, Šilutės r. Juknaičių gyvenvietės aplinka, kurios autorius kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis. O pasekmes to, kad kraštovaizdžio architektui projektas pateko tik galutiniame etape, šiandien akivaizdžiai matome nejaukiuose sovietinių daugiabučių kiemuose“, – konstatavo pašnekovas.
Sėkmingas – tik komandinis darbas
Pasak jo, jei kam kyla klausimas, kodėl Lietuvoje tiek nejaukių skverų su suoliukais, ant kurių niekas neprisėda, atsakymo toli ieškoti nereikia – šie suoliukai sustatyti bet kaip. „Suoliukas turi turėti apželdintą užnugarį, būti atsivėręs į erdvę, atitinkamai apšviestas. Šią taisyklę jums pasakytų bet kuris kraštovaizdžio architektas“, – kalbėjo M. Pilkauskas.
Todėl jį stebina, kad nuo 2007 metų Lietuvoje veikiančio Želdynų įstatymo iki šiol nesilaikoma. Šiame dokumente pasakyta, kad kiekviena šalies savivaldybė turi turėti skyrių arba specialistą, atsakingus už želdynų projektavimo ir priežiūros organizavimą.
„Projektuojant privalu laikytis ne tik Statybos įstatymo ir statybų techninių reglamentų, bet ir Želdynų įstatymo, nurodančio, kad projektuotojų komandoje privalo dalyvauti ir želdynų projekto rengimo vadovas. Beje, tokie specialistai Aplinkos ministerijoje yra atestuojami, tačiau savivaldybės jų nekviečia“, – piktinasi pašnekovas.
M. Pilkauskas pastebi, kad tos savivaldybės, kurios Želdynų įstatymo nuostatų laikosi, šiandien yra pasiekusios nepalyginti geresnių rezultatų. „Neabejotina lyderė šiuo požiūriu yra Utena. Sakyčiau, šiam miestui labai pasisekė, kad kadaise baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje šio miesto savivaldybėje pradėjo dirbti kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė. Ji ieškojo specialistų, rengė konkursus. Utena turėjo aiškų planą, ką norėtų pasiekti per 10–20 metų. Tuo metu tai atrodė gal ir mažai realu, tačiau kai atsirado galimybė pasinaudoti ES investicine parama, Utena startavo viena pirmųjų, argumentuodama, kad projektus jau turi. Ir šiandien miestas tvarkosi puikiai“, – pastebėjo pašnekovas.
Jo skaičiavimu, šalies mastu savivaldybėse turėtų būti įdarbinta bent apie pusšimtis universitetinį išsilavinimą įgijusių kraštovaizdžio specialistų. Jie būtų koordinatoriai, kurie burtų komandas, organizuotų idėjų konkursus ne tik formuojant viešąsias erdves, bet ir privačias valdas.
„Deja, Lietuvoje turime ne tik beveik tris milijonus krepšinio trenerių, bet ir tiek pat „kraštovaizdžio architektų“. O štai Vokietijoje, į kurios tradicijas orientuojasi profesionalioji Lietuvos kraštovaizdžio architektūros mokykla, net ir daugiabučių kiemuose ar tankiai užstatytų miestų centruose yra daug žalumos, gyvatvorių, jaukių erdvių. Mat ten susiformavusios miestų planavimo tradicijos, sutelktos specialistų komandos. Todėl ir aplinkos estetikos rezultatai gerokai lenkia mūsiškius“, – neabejoja M. Pilkauskas.
Studijų programoje – specifinės žinios
Lietuvoje, pašnekovo teigimu, susidariusi paradoksali situacija – kraštovaizdžio architektūros studijos pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą Studijų krypčių ir grupių klasifikatorių yra priskirtos meno krypčiai. Tačiau šio profilio aukštosios mokyklos tokių specialistų nerengia. O ASU, kuriame vykdomos studijų programos priskirtos žemės ūkio mokslams, jau šešti metai rengia želdininkystės specialybės bakalaurus, kurie iš tiesų ir yra kraštovaizdžio architektai.
„Mūsų absolventai sugeba aplinką ir projektuoti, ir prižiūrėti, ir puikiai pažįsta augalus. Kraštovaizdžio architektūra yra mokslas ir menas vienu metu, nes profesionaliai įrengti želdynai turi būti patogūs, gražūs, ilgaamžiai, atitikti ekologijos reikalavimus ir lietuviškumo tradicijas.
Sakyčiau, mūsų mokymo turinys ir eksperimentinė bazė leidžia tai daryti geriau nei Vilniaus dailės akademijoje, kurioje anksčiau tokia programa buvo.
ASU studentai mokosi ne tik projektavimo, braižybos, bet ir dendrologijos, gėlininkystės, dirvožemio mokslo. Jie nusimano, kas yra žemės rekultivacija, augalų fiziologija. Ar įmanoma, kad visa tai perprastų ir bendrojo profilio architektas? Tikrai ne. Dalyvaudami Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (International Federation of Landscape Architects) veikloje įsitikiname, kad kraštovaizdžio architekto profesija pasaulyje laikoma savarankiška profesija, kuriai būtinas universitetinis išsilavinimas.
Mūsų absolventai šiuo metu sėkmingai susiranda darbo vietą arba sugeba ją susikurti patys, tačiau jei šiuo metu kalbame apie ilgaamžį lietuvišką kraštovaizdžio architektūros stilių, valstybės institucijos turi už tai jausti atsakomybę ir kraštovaizdžio architektus integruoti į teritorijų projektuotojų komandas“, – neabejodamas teigia M. Pilkauskas.
