„Statytojas, naudodamas neaiškios kilmės gaminius, kurie neturi sertifikato, pirma, nusižengia įstatymams, antra, visą riziką prisiima sau. Jeigu dirbo su nesertifikuotais gaminiais, iškilus problemai neturės jokių argumentų nei prieš užsakovą, nei teisminiuose procesuose. Tai būtų tolygu važinėjimui automobiliu be civilinės atsakomybės draudimo ir techninės apžiūros pažymėjimo“, – palygino KU mokslininkas.

Anot D. Narmonto, sertifikuotų produktų gamintojus drausmina ir prievolė naudoti tik sertifikuotas, patikimas medžiagas. „Be sertifikato, gaminys turi turėti ir atitikties deklaraciją. Sertifikatas garantuoja produkto kokybę, o atitikties deklaracija yra dokumentas, kuris taip pat nurodo technines gaminio ypatybes, pavyzdžiui, tai, kad šis yra pagamintas iš reikiamos klasės medžiagos, atitinka tam tikras apkrovas, skirtas konkretaus agresyvumo aplinkai ir panašiai“, – dėstė KU atstovas.

Šiuolaikinis – nebūtinai ilgaamžis

D. Narmonto nuomone, reikalavimas statyboje naudoti sertifikuotą produkciją – ne tik veiksminga prevencinė priemonė apsidrausti nuo nekokybiškų gaminių, medžiagų, bet ir svarbus statybos procesas.

„Reikėtų įvertinti ir žmogiškąjį faktorių, kad ką nors galima praleisti, ko nors nepastebėti, užmiršti. Medžiagos turi būti naudojamos pagal paskirtį, laikantis temperatūros, drėgmės ir kitų režimų, nurodytų instrukcijoje. Tai ypač aktualu kalbant apie tokias medžiagas kaip dažai, klijai, gruntas, tinkas ir panašiai, – kalbėjo KU Jūrų technikos fakulteto Statybos katedros vedėjas D. Narmontas. – Kokybės ir garantijos grandinę sudaro užsakovas–projektuotojas–gamintojas–statytojas. Jei kyla problemų, susijusių su statinio kokybe, pirmiausia įvertinama, ar buvo naudojamos sertifikuotos medžiagos, ar buvo laikomasi privalomų darbų technologijų. Tik tada leidžiamasi į projektuotojų aplinką, kur galbūt buvo padaryta klaidų, ne iki galo viskas įvertinta.“

Pašnekovas neneigė, kad technologijų ir darbo procesų pažanga, kasmet tobulinamos medžiagos, didėjanti jų įvairovė leidžia tikėtis ir atitinkamo statybos rezultato. Tačiau, anot D. Narmonto, tai neužtikrina vienareikšmiško šiandienos statinių kokybės pranašumo, palyginti, pavyzdžiui, su sovietmečiu iškilusiais objektais.

„Šiuolaikiniai statiniai dar nestovėjo tiek, kiek stovi sovietiniai. Kai jie išgyvens tiek metų, bus galima kalbėti apie jų ilgaamžiškumą. Šiuolaikinės statybos kokybė iš esmės yra gera, juo labiau įvertinus statinių originalumą, įvairovę. Anuomet faktiškai buvo naudojami standartizuoti kartotiniai projektai, originalių statinių buvo vienetai. Šiuo metu kone kiekvienas objektas yra originalus. O kur gausybė smulkių sprendimų variacijų, kūrybos, randasi įvairių išlygų ir išlenda žmogiškųjų klaidų“, – pripažino mokslininkas.