• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Kokius pranešimus mums siunčia pastatai ir ar mokame juos skaityti?

2021 rugpjūčio 11 d.
Puikus organinio kompozicinio tipo atvejis. Aleksandros Iljinienės namas, K. Donelaičio g., 1934, arch. Arnas Funkas (Martyno Plepio nuotrauka, 2020; šaltinis: Nomination for Inscription on the UNESCO World Heritage List. Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939. Nomination Dossier, Kaunas, 2021
Puikus organinio kompozicinio tipo atvejis. Aleksandros Iljinienės namas, K. Donelaičio g., 1934, arch. Arnas Funkas (Martyno Plepio nuotrauka, 2020; šaltinis: Nomination for Inscription on the UNESCO World Heritage List. Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939. Nomination Dossier, Kaunas, 2021

Šiuolaikinėje visuomenėje didėja atskirtis, socialinių grupių nesusikalbėjimas, užsisklendimas. Architektų, kartu su užsakovais esančių savojo laikotarpio atstovais, darbai ypač dažnai atspindi siekį dominuoti, išsiskirti bet kokioje miesto dalyje, bet kokioje pastatų apsuptyje.

Kiekvieno pastato kompozicija atskirai lyg ir patenkinama, o visuma (gatvės ansamblis) – disonuojanti. Visa tai netiesiogiai skatina žmonių abejingumą aplinkai, kitiems žmonėms, programuoja etiškai abejotinus socialinės sąveikos modelius.

Nuo pat atsiradimo architektūra atliko ideologinį vaidmenį – modeliavo pasaulį, pagrįstą tam tikromis socialinės sąveikos idėjomis.

Bet kuris kultūros tekstas tam tikromis sąlygomis gali generuoti naują tekstą. Sąmonės būsena taip pat gali būti laikoma tokiu nauju tekstu – vidiniu tekstu. Per sąlytį su išoriniu tekstu atsiradęs „sąmonės tekstas“ formuoja suvokėjo psichologines nuostatas, gali paskatinti gyvenimiškos pozicijos pokyčius, veikia elgseną, tad yra reikšmingas etiniu požiūriu.

01
Šių dienų architektai nelabai moka pritaikyti statinius prie susiklosčiusios aplinkos. Gyvenamieji namai Kampo gatvėje, Kaune (V. Petrušonio nuotrauka, 2007)
02
Komercinių pastatų bandymas perrėkti vienas kitą. Birželio 23-iosios g., Kaune (V. Petrušonio nuotrauka, 2007).

Etiniu aspektu, pagal poveikio sąmonei pobūdį, išskirkime du kultūros tekstų kompozicinius tipus: hierarchinį ir organinį. Jie reiškiasi ir architektūroje.

Architektūrinės kompozicijos ideologinė programa yra dešifruojama žmogui stebint ar prisimenant objektą. Socialinės komunikacijos plotmėje kompoziciją patogu traktuoti kaip tekstą, susidedantį iš intekstų – prasminiu požiūriu prisodrintų teksto dalių. Intekstai atpažįstami remiantis bendrąja kolektyvo atmintimi. Intekstai yra susieti su kitais – išoriniais tekstais – metatekstais. Bendriausiu atveju koks nors atpažįstamas objektas ar ženklas yra intekstas, o jo prasmė (įskaitant su juo susijusias konotacijas) – metatekstas.

Laikome, kad yra etiškai pagrįstos taisyklės, sakančios, kad tam tikras intekstų, išdėstytų atskirose teksto vietose, ar net užimančių visą teksto kontūrą, rinkinys suvokiančiojo sąmonėje implikuoja tam tikrą paslėptą prasmę, kuri pasireiškia kaip metafizinė žinutė, galinti paskatinti gyvenimiškos pozicijos pokyčius. Dar ta žinutė gali būti pavadinta „gyvenimiška tiesa“ arba „moralu“. Būtent šia prasme galima kalbėti apie vidinio teksto – sąmonės teksto – kūrimą (ar esamo transformavimą viena ar kita linkme), kuriame ta žinutė turės svarbų vaidmenį.

Tokiomis supratimo metamorfozės sąlygomis ypač svarbus kultūrinių konotacijų (simbolinių reikšmių) vaidmuo. Konotacijos padeda stebėtojui priartėti prie prasmės nuosavos asmeninės egzistencinės patirties pagrindu.

Tekste intekstai perteikia, aktualizuoja suvokėjo sąmonėje metatekstus – tropais, dažniausia metaforomis ar metonimijomis išreikštus vaizdinius, aktualiai (ar tariamai aktualiai) susijusius su realiu gyvenimu. Tuose vaizdiniuose fiksuojamos vaidmeninės situacijos, kur tarp įvairių subjektiškumų (asmenų, idėjų, simbolių, taip pat „personifikuojamų“ meninių formų), išreikštų ar įkūnijamų meniniame vaizde, yra nusistovėję vieno ar kito tipo santykiai.

Vaidmeninė situacija reprezentuoja „paviršinę“ raiškos (varianto) plotmę, o vaidmeninė struktūra – „giluminę“ (sistemos; invarianto; archetipo) plotmę. Būtent vaidmeninė struktūra yra suvokėjo nevalingai atrandama ir tuo metu, kai sąmonėje vieno tipo metatekstų „mirgėjimas“ su jais susijusių intekstų suvokimo metu viršija kito tipo metatekstų poveikį, nevalingai įvyksta vienos ar kitos vaidmeninės struktūros pasirinkimas, o kartu ir gyvenimiškos pozicijos, susijusios su atitinkamu pasaulio modeliu, pasirinkimas. Mūsų atveju aktualios yra šios vaidmeninės struktūros, įkūnytos meninės kompozicijos ideologinėje programoje: polemistinė (kova) ir harmonistinė (bendradarbiavimas).

Gyvenimišką poziciją nulemiant polemizmu grįstam pasaulio modeliui, suvokėjo sąmonėje aktualizuojasi poleminės elgsenos stereotipai, kitu atveju – harmoninės elgsenos stereotipai.

Polemiškai nusiteikusio aplinkos atžvilgiu žmogaus sąveika su aplinkiniu pasauliu ir pačiu savimi yra apsunkinta, nes jo sąmonėje susiformuoja toks pasaulio modelis, kuris grindžiamas idėja, jog skirtingų subjektų interesų derinimas neįmanomas ir netikslingas. Paprastai tai būna, kai santykiai tarp subjektų apibrėžiami antihumanistiniais – destrukciniais karo, kovos, ligos vaizdiniais. „Meniškos sielos“ žmogui gali kilti klausimas – o kaip tokiu atveju su „estetiniu poveikiu“? Mano galva, čia aptariamas poveikio klausimas yra gilesnis negu „estetinio poveikio“ reikalai. Jis priskirtinas „kultūrinei-ekologinei“ plotmei.

04
Kvapą gniaužianti organinė kompozicija. Advokato Kazimiero Škėmos namas, Putvinskio g., 1933, arch. Klaudijus Duž-Dušauskas, Bronius Elsbergas. (Martyno Plepio nuotrauka, 2020; šaltinis: Nomination for Inscription on the UNESCO World Heritage List. Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939. Nomination Dossier, Kaunas, 2021

Su polemistine vaidmenine struktūra susijęs būtent hierarchinis tekstas. Jis yra iš principo monologinis, jis linkęs dominuoti, jis nepakenčia kitatikių. Muzikiniais terminais, jis homofoninis, skirtingai nuo organinio teksto, pasižyminčio polifoniškumu. Tačiau, jei jam yra skiriama tinkama vieta (tinkama ne jo paties, o platesnio, metalogiškai priimtino konteksto požiūriu), jis patenkinamai atliks misiją – bendradarbiavimo idėją išreikš lokaliai, ribotai pabrėždamas jam mielą viešpatavimo, dominavimo temą. Hierarchiniai tekstai linkę dominuoti dėl savo reguliarumo (ašinė simetrija, pabrėžtas vertikalumas, kitos hierarchinio tipo meninio vaizdo struktūrinės ypatybės).

Organinis aplinkos formavimo principas turėtų būti pripažintas baziniu. Organiniam kompoziciniam tipui priskiriamų kūrinių idėjinė meninė sistema sietina su demokratizmo principais. Tokio tipo aplinkos ansamblio ištakos pastebimos jau Senovės Graikijos architektūroje (tai matome ir Atėnų Akropolyje). Toliau per organiškąją viduramžių miestų kompoziciją, per barokinių ansamblių, sentimentalizmo, romantizmo, istorizmo architektūrinių kūrinių tradiciją tai atėjo į mūsų laikus. Tai pasireiškė ir postmodernistinėje stilistikoje. Tokio tipo pavyzdžių sukurta ir tarpukario Kaune.

Antikinės Romos, renesanso ir klasicizmo, taip pat dideliu laipsniu ir XX a. modernistinėje architektūroje žymios hierarchiškumo apraiškos.

Hierarchinis kompozicinis tipas ypač būdingas totalitarinių režimų architektūrai. Tai liudija Stalino ir Hitlerio epochų architektūra. Rekonstruojant istorinį pastatą svarbu bent išsaugoti esamą kompozicinį tipą (tai gali būti susiję su motyvuotais kultūros paveldo apsaugos reikalavimais). Keisti organinį kompozicinį tipą į hierarchinį nereikėtų. Būtina įvertinti bendrą didesnio „radiuso“ kultūrinės erdvės (aikštės, gatvės ir pan.) kompozicinį tipą. Svarbu, kad išliktų esamas organinis kompozicinis tipas. Jeigu tipas keičiamas, geriau, kad kitimas vyktų iš hierarchinio į organinį, o ne atvirkščiai.

05
Pastatas Gruodžio g., Kaune: pertvarkant verslo reikmėms iš organinio perdarytas į hierarchinį kompozicinį tipą. Nepriimtina (V. Petrušonio nuotrauka, 2016)
06
Pastatas Daukanto g., Kaune: iš organinio pertvarkytas į „gražų“ hierarchinį. Tai nepageidaujama (V. Petrušonio nuotrauka, 2016)
07
Kitas pastatas Daukanto g., Kaune: sėkminga renovacija paliekant buvusį organiškąjį kompozicinį tipą (V. Petrušonio nuotrauka, 2016)

Tam, kad galima būtų nagrinėti architektūros objektų kompozicinius ypatumus, susijusius su socialinės sąveikos modelių programavimu žmonių sąmonėje, reikia turėti tyrimo priemonę, kuri leistų architektūriniuose objektuose nustatyti tokio galimo poveikio galimybes. Būtent tokia priemonė – organinio ir hierarchinio kompozicinių tipų identifikavimo „algoritmas“ – čia ir buvo trumpai apibūdintas. Plačiau apie tai žiūrėkite paskaitos įraše.

Autorius:

Vytautas Petrušonis, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius Tech“), Architektūros fakultetas, Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros docentas

Straipsnis parengtas remiantis V. Petrušonio paskaita „Kokius pranešimus mums siunčia pastatai ir ar mokame juos skaityti?“, skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, surengtame šešių nuotolinių paskaitų cikle „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“ Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/He6MVx6XVk4

Komentarai

statyba ir architektura
archicad