Pavyzdžiui, Lenkijoje anglies pramonė sudaro svarbią šios šalies ekonomikos dalį, o Prancūzijoje paplitusi branduolinė energetika. Todėl greitas šių energijos rūšių atsisakymas būtų nepakeliama našta minėtų šalių ekonomikoms. Europos Parlamento rengtame dokumente atsiradusi nuoroda į skalūnų dujas ir rekomendacija valstybėms net nesiimti svarstymų dėl galimos šių angliavandenilių gavybos ir žvalgybos taip pat įvertinta kaip kišimasis į valstybių teisę pačioms ieškoti alternatyvių energijos išteklių tiekimo šaltinių. Antra vertus, valstybės, kuriose dėl susiklosčiusių aplinkybių ir gamtos sąlygų palankiau vystyti atsinaujinančią energetiką (Švedija, Austrija), šį balansą ir politines diskusijas kreipia į aplinkos apsaugos, o ne energetikos ir pramonės pusę.
Nors Europos Sąjungoje sutariama dėl bendros aplinkos politikos ir bendros energetikos politikos vizijos, bendro sutarimo dėl atskirų energijos išteklių naudojimo (ar nenaudojimo), dėl konkrečių tikslų ir gilesnės energetikos ir aplinkos politikos integracijos galime tikėtis tik tolimesnėje ateityje. Politinio sutarimo trūkumą rodo ir Europos Parlamento narių pasidalinimas balsuojant dėl parengto pranešimo: A. Saudargo atstovaujamos Europos Liaudies Partijos frakcijos atstovams jis pasirodė per „žalias“, o Parlamento žaliesiems – atvirkščiai, per daug proindustrinis (beje, prieš ketverius metus Europos Parlamentas analogiškai nepatvirtino savo paties rengto pranešimo dėl kovos su klimato kaita tikslų ateičiai). Esamą situaciją ir jėgų balansą puikiai iliustruoja ir Europos Komisijos nario Miguelio Ariaso Cañete‘o, atsakingo už energetiką, pasisakymas, apibendrinant Europos Parlamente vykusias diskusijas. Komisaras, nors A. Saudargo parengtą pranešimą ir pavadino ambicingu, tačiau kaip svarbius akcentavo tik tradicinius energetinio saugumo elementus: tiekimo saugumą ir energijos jungtis, energijos vartojimo efektyvumą, net neužsimindamas apie glaudesnę energetikos ir aplinkos sąsają.
Lietuva yra laikoma viena bendros ES energetikos politikos entuziasčių – dėl nepalankios mūsų šalies padėties ir energetinės izoliacijos tapome vienais pagrindinių bendros ES energetikos politikos raidos iniciatorių. A. Saudargo paskyrimas pranešimo rengėju – dar vienas tokios Lietuvos lyderystės įrodymų.
Tai, kad pranešimas buvo atmestas EP, rodo ne blogą jį rengusio politiko darbą, o atspindi kol kas pernelyg skirtingas EP ir ES valstybių pozicijas. Vistik šį dokumentą galime laikyti ne tik ambicingu Lietuvos indėliu į bendras diskusijas apie tai, kokią energetikos politiką Europos Sąjunga nori turėti ateityje, bet ir gairėmis, nustatant kryptį tokioms diskusijoms – link glaudesnio energetikos ir aplinkos politikos santykio.
Jonas URBONAVIČIUS,
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto direktorius
