Savivaldybių rinkimai baigėsi. Tarp daugybės problemų, kurias teks spręsti naujiesiems miestų vairininkams, vieni aktualiausių – urbanistiniai iššūkiai. Naujieji savivaldybių vadovai privalės gerokai pasukti galvas, kaip išspręsti senas bėdas ir įpūsti daugiau gyvybės Lietuvos miestams, kad šie taptų panašiais į tuos, kuriais taip mėgsta žavėtis lietuviai.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) profesorius Kęstutis Zaleckis įvardija mąstymą kaustančius spąstus, kurie dažniausiai užkerta kelią pozityviems sprendimams ir darniai Lietuvos miestų plėtrai.

Mokslininkas siūlo pasidairyti plačiau ir atrasti esmines bėdas, kurios slypi ne biudžeto eilutėse, bet lemia mūsų požiūris. Profesorius pabrėžia, kad miestų pokyčiai pirmiausiai turi įvykti ne aplinkoje, o gyventojų galvose. Siekiant harmoningo vystymosi reikia keisti paties miesto, kaip reiškinio, suvokimą, ir tik tada tikėtis fizinių pokyčių.

Miesto centras turi būti gyvas 

KTU mokslo grupės „Kultūrinė ir erdvinė aplinka“ pagrindinis tyrėjas įsitikinęs, jog darnus miestas yra tas, kurį valdant orientuojamasi į ilgalaikius ir tvarius sprendimus, o ne į vienadienes operacijas.

„Tam reikalingas ne kosmetinis, o esminis miestų centrų gaivinimas. Dabar neretai miestų centrai tampa tik parduotuvių ir kavinių susitelkimo vietomis, jie gyvi tik darbo valandomis, čia dominuoja komercinės ir administracinės funkcijos“, – pastebi K. Zaleckis.

Mokslininko manymu, teisinga siekti išsaugoti ir stiprinti centro erdvės funkcijų įvairovę. „Darniai suplanuoto miesto centro erdvės skirtos skatinti ir sutelkti žmones bendroms veiklos, susitikimams, bendravimui, stebėjimui, arba kitaip – gatvės kultūrai“, – teigia K. Zaleckis, pabrėždamas, kad tuo pačiu sudaromos sąlygos ir veiklų įvairovei.

Pasak profesoriaus, už miesto plėtrą atsakingi valdininkai turėtų mąstyti, kaip didinti centro pasiekiamumą ir neišginti iš ten likusių gyventojų. Pavyzdžiui, Kauno Naujamiesčio kvartalų viduje glūdi didžiulis potencialas, todėl pagelbėtų jų kompleksinis renovavimas. „Numatomi pėsčiųjų tiltai ko gero taip pat prie to prisidėtų“, – pastebi mokslininkas.

K. Zaleckis akcentuoja, kad darniai besivystančio miesto gyvenime ypatingą vietą užima kultūros paveldas. Iš praeities atkeliavę objektai turėtų būti gyvi ir gyvybingi, tapti sėkminga kasdienio gyvenimo dalimi. Problemos kyla tada, kai kultūros paveldas traktuojamas kaip inkaras, kuris trukdo judėti toliau.

Daugiabučių teritorijos nėra patrauklios 

Kaip vieną didžiausių galvosūkių naujiesiems miestų vadovams mokslininkas įvardija sovietmečiu atsiradusius modernistinius „miegamuosius“ rajonus ir juose per daugelį metų įvykusias ar vykstančias savaimines transformacijas, pavyzdžiui, chaotišką sklypų formavimą ir jų tvėrimą tvoromis.

Pasak profesoriaus, šios teritorijos kadaise buvo užstatytos vadovaujantis vadinamuoju principu „laisvas pastatų išdėstymas teritorijoje“. Kitaip tariant, projektuojant teritorijas pirmiausia galvota apie atskirus statinius, o ne bendrą jų visumą ir žmogaus pojūčius.

To padarinys – erdvės, kurio išskaido ir žmones, ir jų veiklas. Daugiabučių teritorijos formuotos atsižvelgiant į tranzito funkciją, todėl žmones tik ir traukia kuo greičiau grįžti į savo būstus ir kuo trumpiau leisti laiką viešosiose erdvėse.

„Moksliniai tyrimai patvirtina, kad gyventojai visa tai junta kaip niekieno erdvę“, – teigia profesorius, įžvalgą darantis iš erdvės sintaksės metodu ir matematiniais skaičiavimais pagrįstų tyrimų. Jų rezultatus K. Zaleckis šiemet paskelbė savo knygoje „Erdvės sintaksė urbanistinei analizei: koncepcijos, apskaičiavimai ir pavyzdžiai“.

Profesoriaus nuomone, naujieji miestų lyderiai turėtų pasukti galvas ir spręsti ne tik pastatų renovacijos klausimus – svarbu gyvenimui prikelti visas teritorijas.

Kaip įdomų ir sektiną pavyzdį K. Zaleckis nurodo Malmės miestą Švedijoje, kur į panašiai sustatytus mikrorajonus architektai sugrąžino tradicinių miestų centrams būdingus gatvių užstatymo elementus, kai pastatai aiškiai atskiria privačią erdvę nuo viešos. Jų fasadai formuoja žmonėms priimtino dydžio ir intensyviai įvairioms paskirtims naudojamą viešąją erdvę. Pirmųjų aukštų visuomeninės ar komercinės funkcijos patalpos veda į gatvę, suteikdamos jai daugiau gyvybės.

Labai daug kelių, bet mažai gatvių

„Vienas Vakarų sociologas yra pastebėjęs, kad mūsų miestuose labai daug kelių ir mažai gatvių. Jis norėjo pasakyti, kad miestai pirmiausiai pritaikyti automobiliams“, – pasakoja K. Zaleckis.

KTU profesorius patikslina, kad darniai besivystantis miestas skatina pėsčiųjų judėjimą bei pasižymi optimalia visuomeninio transporto struktūra, kuriame bent jau kasdieniškai svarbios teritorijos pasiekiamos patogiai ir lengvai.

K. Zaleckio nuomone, verta atsisukti ir į praeitį. Darnumo požiūriu teigiami procesai jau buvo prasidėję tarpukario Kaune. Tuomet pėstiesiems į tam tikro kvartalo vidų padėdavo įsiskverbti pasažai, kurių vienas kitas dar išlikęs.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad palankių pėstiesiems pavyzdžių gausu įvairiuose Vakarų Europos miestuose. „Kad ir lietuvių mėgstamos Didžiosios Britanijos miestams būdingas bruožas – antraeilių gatvių tinklą sudaro skersgatviai, akligatviai, aptarnaujančios gatvelės“, – vardija pabrėždamas, kad visa tai pėstiesiems padeda lengvai judėti nuo vieno objekto iki kito.

Taip pat spręstina problema – visuomeninio transporto maršrutai. „Visuomeninis transportas pakankamais žmonių srautais gali „maitinti“ tik tam tikras svarbiausias miesto vietas, todėl būtini prioritetai. Kai labai svarbių vietų atsiranda itin daug, jos ima „konkuruoti“ dėl žmonių, veiklų, įstaigų. Tokiu atveju erdvinę miesto struktūrą išnaudoti racionaliai tampa sunku“, – pastebi K. Zaleckis ir priduria, kad dar per mažai mąstoma apie sinerginį efektą, kai kelių objektų koncentracija gali duoti pridėtinės vertės.

K. Zaleckio manymu, optimizuojant maršrutus būtina mažinti miesto gyvenimui svarbių vietų konkurenciją. Taigi, stotelės galėtų būti išdėstytos tokiose vietose, kurios pėsčiomis pasiekiamos iš daugiausiai pastatų, turinčių didžiausią skaičių gyventojų.

Būtinas valdžios ir gyventojų dialogas 

Pasak K. Zaleckio, daugelis urbanistinių bėdų Lietuvos miestuose – ne šių dienų padarinys. „Mano supratimu, šiandien daug problemų užkodavo modernistinio urbanizmo modelis, kuris, deja, nepasiteisino ir kai kuriais atvejais tapo ydingas“, – sako jis.

Profesoriaus teigimu, daugelį metų urbanistinis planavimas buvo pagrįstas mintimi, esą miestas yra panašus į mašiną, mechanizmą. Juo vadovaudamiesi miestų planuotojai atskyrė funkcijas, teritorijose išskaidė veiklas, panaikino ribas tarp viešų ir privačių erdvių, orientavosi į patogios infrastruktūros automobiliams kūrimą.

K. Zaleckis įvardija tamsiąsias tokio planavimo puses, kurios laikui bėgant atsiskleidė. Pirmoji – Lietuvos miestai susiformavo neparankūs viešam transportui ir judėjimui pėsčiomis. Antroji – judėjimas iš namų, nakvynės vietų į darbą ir atgal tapo chaotiškas, sukeliantis daugybę problemų, pradedant transporto spūstimis, baigiant ištuštėjusiomis ir nykiomis gatvėmis po darbo valandų.

Mokslininko nuomone, siekdami iš esmės spręsti problemas naujieji savivaldybių vadovai turėtų ieškoti dialogo su miestelėnais, orientuodamiesi į darnaus miesto bruožus, kurie it orientyrai padėtų priimti būsimus sprendimus.

„Kuo mieste daugiau autokratijos, tuo mažiau darnumo“, – pastebi K. Zaleckis, primindamas, kad sprendimų priėmimas už uždarų durų ar imituojant demokratinius procesus – ydinga praktika.

„Miesto sprendimai pasiteisina tada, kai sudaromos sąlygos visuomenei efektyviai ir konstruktyviai dalyvauti miestokūros procese. Demokratinis proceso valdymas paprastai būna glaudžiai susijęs su kultūriniu tapatumu, kurio dalimi yra ir architektūra“, – sako K. Zaleckis.

Pasak profesoriais, darniai besivystantis miestas juda evoliucijos, o ne revoliucijos keliu, todėl tolygiai vystosi visais aspektais – tiek socialiniu, tiek kultūriniu, tiek erdviniu. Deja, sovietmetis iš esmės pakeitė mūsų miestų vaizdą ir funkcionavimo būdą, pastebi mokslininkas. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado klaidų, kurios neduoda ramybės ne vienam merui.

„Taip pat svarbu, kad gatvės kultūra, įvairių miesto vietų sinergija, visuomeninio transporto maršrutų optimalumas ir kita gali būti labai konkrečiai pamatuojami naudojant įvairius matematinius modelius. Tokiu būdu eliminuojamas projektuotojų ar valdininkų subjektyvumas“, – akcentuoja K. Zaleckis, pavyzdžiu pateikiantis KTU SAF naudojamą ir vystomą erdvės sintaksės analizės bei modeliavimo metodiką.

KTU inf.