Blog

Kokia saugomų Lietuvos provincijos miestų ir miestelių ateitis?

Šilutė. V. Janušauskaitės nuotr.

Šalies saugomų miestų ir miestelių urbanistinio paveldo padėtis tolygiai prastėja: užuot biudžeto lėšomis renovavus yrančius, tačiau vertingus ir urbanistinę reikšmę turinčius pastatus, savivaldybės savo ruožtu puoselėja tik bažnyčias ir dvarus. Architektūros specialistų manymu, dėmesys urbanistiniams saugomų teritorijų sistemos mikroelementams prisidėtų prie visuomenės švietimo: ne tik paskatintų žmonių sąmoningumą paveldo apsaugos srityje, bet ir puoselėtų pasididžiavimo ir meilės savo artimai aplinkai jausmą.

Situacija kasmet blogėja

Viltė Janušauskaitė

Viltė Janušauskaitė.

„Lietuvos paminklų“ vyresnioji architektė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė, dėstytoja Viltė Janušauskaitė teigia, kad mažųjų miestelių urbanistikos paveldas, palyginti su didmiesčių senamiesčiais, visada likdavo šešėlyje. Sovietmečiu paskelbus respublikinės reikšmės senamiesčių sąrašą, jiems buvo rengiami regeneracijos projektai, atliekama nemažai tyrimų ir t. t. Objektai, įrašyti į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, buvo tiriami gana apibendrintai, nustatytos jų ribos ir sąlyginai kontroliuotos naujos statybos.

„Šiandien situacija iš esmės tokia pati, tik praėjęs laikas dar suprastino atskirų pastatų būklę, o balansavimas tarp paveldo apsaugos ir rinkos poreikių, dažnai pristatomų kaip regiono socialinio ir ekonominio atgaivinimo garantas, lėmė trapaus nedidelių miestelių mastelio ir architektūrinės dermės pažeidimus, jų centruose statant ar rekonstruojant prekybos centrus, disonuojančius su susiklosčiusia užstatymo logika“, – pažymėjo architektė.

Koją kiša finansavimo klausimas

Anot V. Janušauskaitės, Lietuvoje vis dar vyrauja klasikinei paminklosaugai (būtent paminklosaugai, o ne paveldosaugai – pašnekovės past.) būdingas požiūris, kada vertais išsaugojimo pripažįstami išskirtiniai, monumentalūs architektūros kūriniai. Jų foną sudarantys „pilkieji“ arba „mažieji“ kasdienybės paveldo objektai, net jeigu jie ir formaliai įpaveldinti, nėra vertinami arba yra daug mažiau vertinami tiek valdžios institucijų, tiek vadinamųjų paveldo profesionalų, tiek visuomenės.

„Natūralu, kad, esant ribotoms finansavimo galimybėms, prioritetas visada arba beveik visada suteikiamas būtent išskirtiniams paveldo objektams, be kita ko, svarbiems didesnei bendruomenės daliai, negu privatus pastatas, t. y. visuomeniniams statiniams. Kita, labiau „techninė“, problema yra finansavimo mechanizmai – praktiškai visos finansavimo programos yra dalinės, t. y. reikalaujama, kad objekto valdytojas taip pat įneštų savo finansinį indėlį. Natūralu, kad tai padaryti daug paprasčiau, jei objektas valdomas juridinio asmens (savivaldybės, bažnyčios, viešosios įstaigos), o ne keleto ar keliolikos privačių asmenų, kurių finansinės galimybės ir sąmoningumas paveldo aspektu dažniausiai riboti“, – apgailestavo pašnekovė.

Rusnė. V. Janušauskaitės nuotr.

Rusnė. V. Janušauskaitės nuotr.

Pavyktų išvengti biurokratijos?

Tačiau yra ir geroji medalio pusė – norint atlikti tvarkybos darbus atskiruose miestelių pastatuose, teritorijų planavimo dokumentai (specialieji planai) nėra reikalingi. Tačiau, pasak architektės, jie galėtų būti naudingi, svarstant apie urbanistikos paveldo išsaugojimą ir atgaivinimą, t. y. reglamentuoti viešųjų erdvių autentiškumo išsaugojimo arba pritaikymo kryptis, susisteminti medžiagą apie tam tikrai vietovei būdingus architektūros bruožus, pavyzdžiui, architektūros detales, apdailos medžiagas, koloritą ir pan. „Tokie dokumentai galėtų veikti ne tik kaip reglamentas ar taisyklės, tačiau ir pagelbėtų individualiems savininkams, kuriems kai kuriais atvejais nebereikėtų užsakyti ir finansuoti konkretaus pastato tyrimų. Be abejo, tam būtų reikalinga supaprastinti visą su nesudėtingų remonto ar restauravimo darbų (pavyzdžiui, fasadų perdažymu) susijusią biurokratiją. Tokie teritorijų planavimo dokumentai-pagalbinė medžiaga taikomi, pavyzdžiui, Edinburge ir stipriai sumažina netinkamų sprendinių riziką“, – teigė V. Janušauskaitė.

Šilutė. V. Janušauskaitės nuotr.

Šilutė. V. Janušauskaitės nuotr.

„Mažieji“ pastatai artimesni žmogui

V. Janušauskaitės teigimu, „mažųjų“ pastatų prikėlimas ir miestelių aplinkos sutvarkymas labai prisidėtų prie pasitikėjimo, didžiavimosi ir meilės savo artimai aplinkai, vietinei istorijai ir savam paveldui jausmo, t. y. ne tik padidintų visuomenės sąmoningumą paveldo apsaugos srityje, bet ir pakeltų gyvenimo kokybę apskritai, mat „mažieji“ pastatai dažnai yra labiau „vietiniai“, artimesni žmogui nei didieji paminklai.

„Taip pat būtų galima tikėtis kylančios savivertės, emigracijos mažėjimo. Ir nors tai atrodo skambūs žodžiai, užsienio šalių tyrimai rodo, kad, aktualizavus ir sutvarkius vietinį paveldą, kyla bendruomenių gyvenimo kokybė netgi tokiais iš pirmo žvilgsnio nesusijusiais aspektais kaip ekonomika ir saugumas. Itin svarbu, kad pasikeistų visuomenės, ypač jaunimo, požiūris ir paveldas iš to, kas yra toli, po stiklu, ką reikia gerbti ir saugoti, taptų artimas, savas ir mylimas“, – sakė pašnekovė.

Reikia strategijos

Augis Gučas

Augis Gučas.

Architekto urbanisto Augio Gučo teigimu, Lietuvoje yra daug gražių kultūros paveldo vietovių statusą turinčių miestelių, tačiau jie po truputį nyksta, nes juose sparčiai mažėja gyventojų: žmonės keliasi į didmiesčius, emigruoja ir t. t. Taip atsiranda nebenaudojamų, nebegyvenamų pastatų. Tai natūralu – panašių reiškinių jis matė ir keliaudamas po Italiją, Ispaniją, kitas šalis. Vis tik architektui smagu matyti, kad tiek savivaldybių, tiek bendruomenių atstovai deda pastangų sutvarkyti, atnaujinti aplinką, tačiau jų lėšų ir veiklos galimybių miestelių architektūrai išsaugoti, deja, neužtenka.

„Daug kas priklauso nuo valstybės institucijų iniciatyvos ir požiūrio, nes būtent Kultūros ministerija šias vertingiausias gyvenvietes pavadino valstybės saugomomis. Todėl reikėtų strategijos: pavyzdžiui, arba valstybė investuoja į kokių nors kelių svarbių miestelių architektūros atgaivinimą ir tvarkymą, arba kiekviename jų atnaujina bent po vieną vertingą namą – bent jau pačios valdžios saviauklai. Kiekvienu atveju tai turėtų būti daroma kartu su vietos bendruomene, kad pastatų tvarkymas reikštų ir gyvenimo juose atgaivinimą. Valstybės rodomas nors koks dėmesys šiam urbanistiniam kultūros paveldui pagerintų miestelių psichologinį klimatą, žmonėms asmeniškai būtų duodamas ženklas, kokia vertinga yra jų gyvenamoji aplinka“, – pasakojo A. Gučas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 5.

Parašykite komentarą

Komentarai

  1. mjkubaitis 2018-06-11 - 13:46

    Vilte, jūsų nuotraukoje ‘Rusnė’ antras iš eilės pastatas – tas ochros spalvos, buvo avarinės būklės ir pradėtas griauti. Šiuo metu šio pastato vietoje jau sukastas daržas. Tokių pamario miestelių, kaip Rusnė, istorinė architektūra ir urbanistika yra saugotini, tačiau paveldo biurokratiniuose koridoriuose dabar eilinė pertvarka arba įtakos zonų perdalinimas, taip kaip ir bendrame ekonomikos ir politikos lauke (saugumas prieš MG baltic). Jūs apgailestaujate, kad privatūs asmenys nesupranta nevertina paveldo ir sakote ir kad juridiniai asmenys užtikrintų finansavimą, po to aprašote Edinburgo pavyzdį. Bet jūsų pasisakyme pasigendama paveldo apsaugos problematikos supratimo įstatimdavystės kontekste, vienžo Jūsų pasisakymas nieko nekeičia. Taip pat ir Gerb. Augis nieko esmingai nesugebėjo čia pasiūlyti, deja.