Tai bus darbas principų lygmenyje, o konkrečiai veiklai kur kas svarbesnis aplinkybių lygmuo. Principų vardijimas gal ir naudingas, bet jis negarantuoja, kad įgyvendintame projekte bus pasiekta kokybė. Nes principai yra perdėm universalaus pobūdžio teiginiai. Kur kas svarbiau tai, ką vadinu mitologiniais naratyvais – jie turi vertybinį elementą, susijusį su konkrečiomis problemomis ir aplinkybėmis. Tad tiesiog svarbu pasitikėti sociokultūrine projektuotojų kompetencija, svarbu leisti jiems improvizuoti viešojo intereso paisančiose ribose.
Beje, viešasis interesas, suformuluotas direktyviai, yra beprasmis. Manau, kokybišką architektūrą architektai gali kurti naudodamiesi savo kompetencija, žiniomis ir turėdami prieš akis tam tikras žaidimo taisykles, kuriose būtų nurodomi proskriptyvūs reikalavimai („proskriptyvus“ reiškia „draudžiamas“, bet nereikia bijoti šio žodžio, jis labiau vartojamas ribojimo reikšme. Tai ekologiškai, sociokultūriškai reikalingi apribojimai, pavyzdžiui, jeigu norime užtikrinti objekto matomumą, turime riboti aplinkinių pastatų aukštingumą, kitus parametrus). O visa kita gali būti interpretuojama laisvai. Žinoma, čia iškyla struktūrinė reikalavimų užrašymo metakalbos problema.
Kūrybiniam procesui didelę reikšmę turi užuominos, mintį paskatinantys vaizdiniai, susiję su pasirenkamų konkrečiuose architektūriniuose sprendiniuose formų, idėjų orientuojama informacija apie realias galimybes konkrečiomis aplinkybėmis ar galimo aktualizavimo kontekste. Visa tai ir yra netiesiogiai apibrėžiama formuluojant mitologinį naratyvą, kurio pagrindas yra vienas ar keli kultūriniai archetipai.
Direktyviniai reikalavimai iš esmės negali užtikrinti harmoningą visumą. Jų metakalba (jų viduje slypinčios žinutės perdavimo kalba) yra perdėm universalaus pobūdžio, jai tinka bet koks kontekstas, todėl ji neturi jokio konkretaus kultūrinio pagrindo, lieka logiškai teisinga, bet bedvasė. Geriau reikalavimus formuluoti netiesiogiai pasitelkiant kultūrinius archetipus, susijusius su tam tikra vieta, tam tikru pastato tipu. Reikalavimams užrašyti naudojant kultūrinius archetipus įjungiamas komunikavimas atodairos metakalba. Tai sėkmingam kūrėjo ir aplinkos bendradarbiavimui svarbi atodaira.
Manau, blogai vertintinas ir siūlymas projektų vertinimą atiduoti architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboms. Blogai, kai profesionalą architektą, projektuotoją „išminčiai“ pradeda mokyti kurti, nepatirdami konkrečiai sprendžiamų kūrybinių problemų. Palikime daugiau vietos pačių kūrėjų kompetencijai. Svarbu sudaryti sąlygas pačių autorių vykdomai vidinei ekspertizei. Saugomų kultūros paveldo objektų atveju projektuotojams turi būti sudaroma galimybė susipažinti su išskirtiniais (įvairiais požiūriais) tų objektų bruožais, kad jie suvoktų tai, kas jokiu būdu negali būti transformuojama.
Viena specialistė kadaise atliko visų Kauno vienuolynų kompleksų analizę. Ji apskaičiavo, kas juose pasikartoja, taigi vertintina ir kaip vertingiausia, saugotina. O jei kas nors yra išskirtinio, reikia suprasti, kad gali būti modifikuojama. O juk kaip tik turėtų būti ieškoma visa to, kas išsiskiria.gif” />Šiuo metu, deja, kultūros paveldo objektų vertingųjų ypatybių aprašai sudaromi vadovaujantis direktyviniu nuostatu – išliko, vadinasi, jau kultūros paveldas.