Vienas žymiausių šalies architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Kęstutis Pempė atšventė 70-ąjį jubiliejų. Talentingo architekto darbų sąraše – šimtai sukurtų projektų, išugdyta ne viena gabių architektų karta. „Jei tektų rinktis savo gyvenimą iš naujo, nieko nekeisčiau“, – prisipažino architektas.

[su_quote cite=”Kęstutis PEMPĖ”]Architekto specialybė pasižymi tuo, kad projekto nekuri kaip paveikslo savo kolekcijai, kurią galbūt kada nors parodysi, jei kažkas norės.[/su_quote]

Kas Jus paskatino pasirinkti architekto specialybę?

Baigdamas vidurinę mokyklą dvejojau, nes turėjau daug įvairių užsiėmimų. Mėgau ir radiotechniką, ir sportą. Užsiėmiau tuo metu dar oficialiai nepripažinta atletine gimnastika. Paskutiniais metais mokykloje ėmiau mokytis piešti pas dailininką Mikalauską. Patiko. Beje, norėjau studijuoti ten, kur nebūtų chemijos, nes man labai „pasisekė“ su chemijos mokytoja. Ji „paskiepijo“ mane nuo chemijos visam gyvenimui.

Dar viena sritis – muzika. Tuo metu buvau baigęs Muzikos mokyklą, taip pat grojau gitara suburtame mokykliniame ansamblyje. Galų gale viskas pasikeitė, kai įstojau į architektūrą. Tiesa, dar vienas pasiblaškymas įvyko bebaigiant architektūros studijas, nes atsirado didelis noras mokytis tapybos, šia meno sritimi labai žavėjausi. Tapiau įvairia tematika, fantazijos nestigo. Domėjausi Lietuvos tapybos istorija, dailininkais keturvėjininkais. Vienu metu, po mano autorinės parodos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, buvau rimtai pakėlęs sparnus, bet mane sustabdė tėtis. „Baigsi architektūrą, tada ir galvok“, – paprotino. Baigiau, ir tada jau viskas – ilgam įlipau į šią vagą. Dabar noriu iš jos išlipti, bet jau nebegaliu…

1972 m. baigęs studijas, gavau paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą Vilniuje. Čia dirbti pradėjau eiliniu architektu, vėliau tapau grupės vadovu, paskui – projektų vyriausiuoju architektu.

Lietuvoje atėjus permainų metui, 1992-aisiais, kartu su bendraminčiais įkūrėme Vilniaus architektūros studiją. Pradėjom dirbti savarankiškai. Ir iki šiol ten esu.

Kokia Vilniaus architektūros studijos sėkmės istorija?

Yra daug niuansų, kurie galbūt ir lėmė jos ilgaamžiškumą. Studija išsiplėtė nuo 5 iki 50 žmonių. Ją įkūrė ne koks nors Kęstutis Pempė, o 5 kolegos, tarp kurių esu ir aš. Tai nebuvo asmeninė įmonė. Įkurti įmonę vienam – pavojingas kelias. Net ir nedidelio kolektyvo galimybės yra visai kitokios. Gali pasitarti, aptarti savo veiklą – tuomet klaidų rizika mažesnė.

Kita vertus, ligos atveju ar per atostogas visada atsiras pavaduojančių žmonių. Gyvenimas jau toks yra. Jis nesustoja dėl to, kad tau norisi stabtelėti. Kitas aspektas – studiją kūriau kartu su bendraamžiais. Jų charakteriai ir pažiūros buvo skirtingos, bet tai kantrūs ir pakantūs žmonės. Vėliau didelė dalis jaunų žmonių, kurie dabar dirba ir vadovauja, buvo tiesiog užauginti. Jie ateidavo kaip studentai atlikti praktikos ir pasilikdavo. Ir bene svarbiausia – pavyko sukurti tokią draugišką darbo atmosferą, iš kurios nesinori išbėgti. Kadangi 18 metų dėsčiau Dailės akademijoje, kompanijoje yra dalis mano studentų.

Vadinasi, buvote labai geras dėstytojas, jei studentai atėjo pas Jus dirbti…

Nežinau, tai ne man spręsti, bet taip jau yra. Manau, tai irgi lašelis į architektų biuro sėkmę.

Kiek savo projektų priskaičiuotumėte?

Oi, nežinau. Jie sunkiai suskaičiuojami. Projektas yra toks dalykas – vieni žmonės juos vertina vienaip, kiti kitaip. Vieni skaičiuoja tik įgyvendintus projektus. Sako, kad projektas, likęs lentynoje, nėra projektas. Aš jų taip neskirstau. Jei jis jau gimęs, kad ir popieriuje, jis yra. Bent jau virtualioje, dvasinėje erdvėje jis vis tiek egzistuoja. Esu pametęs savo darbų skaičių, bet jų tikrai yra gerokai per du šimtus.

Kokios priežastys lėmė, kad kartais projektai likdavo lentynose?

Gyvenimas labai margas. Ir priežastys įvairios. Buvę visko, nes gyvenome skirtingais laikais. Pasikeisdavo valdžios sprendimai. Žmonės, kurie projektus inicijavo, finansavo ir užsakė, dingdavo arba išvažiuodavo. Vertinant kiekvieną neįgyvendintą projektą – atskira istorija. Taip jau nutiko.

Ar į tai pažiūrėdavote atlaidžiai, galbūt supykdavote?

Architekto specialybė pasižymi tuo, kad projekto nekuri kaip paveikslo savo kolekcijai, kurią galbūt kada nors parodysi, jei kažkas norės. Architektūrą kuri žmonėms pagal konkrečią užduotį. Projektus rengi, kad jie būtų realizuoti. Be abejo, kartais truputį nesmagu ar netgi skaudu, kai dalis darbų taip ir lieka popieriuje. Bet graužtis negali, reikia eiti pirmyn, imtis kito projekto.

Visada projektuoju ne vieną modelį, pateikiu kelis architektūrinius eskizus funkcine ir tūrine prasme. Turėdamas savyje abejonių, pirmiausia pats su savimi turiu išsiaiškinti, koks variantas būtų patraukliausias. Tėvas mane išmokė laikytis nuostatos, kad nėra geriausio varianto, yra tik geriausias iš sukurtų. Toji vidinė abejonė ir yra varomoji jėga. Juk pirma švystelėjusi mintis nebūtinai geriausia. Žinoma, gali prie jos sugrįžti, bet paanalizuoti, pasižiūrėti analogų ir pavyzdžių visada verta.

Esate architektas, kurio darbas įvertintas nacionaliniu lygiu. Kuris iš apdovanojimų Jums svarbiausias, galbūt mieliausias, brangiausias?

Žinote, į juos vėlgi žiūriu ne kaip į tikslą, bet kaip ištiktį. Tiesiog taip ištiko. Nei tokio siekio turiu, nei tokio tikslo turėjau. Tiesiog tie apdovanojimai ištinka. Šie „ištiktukai“ mano gyvenime yra tikrai malonūs. Pas mus hierarchija jau taip sudėliota, kad menininkui didžiausias apdovanojimas yra Nacionalinė premija. Su architektu Gyčiu Ramuniu šią premiją gavome 1999 m. ir esame vieni pirmųjų, gavę nacionalinį apdovanojimą už architektūrą. Prieš tai buvo apdovanoti keli architektai su skulptoriais, tačiau, galima sakyti, mūsų kūrybinis duetas pralaužė ledus.

Esate šmaikščiai prasitaręs, kad pirmasis ir neginčijamas Jūsų projektas yra šeima. Gal galite papasakoti apie savo artimiausius žmones?

Šiemet rugpjūčio 1-ąją sukanka 49 metai, kai mes su žmona Violeta esame kartu. Turime dukrą ir sūnų bei 6 anūkus. Žodžiu, esame labai turtingi. Apie jauniausius anūkus dar sunku pasakyti, kur link jie pasuks. Vyriausioji anūkė Austėja Stiklerytė yra dizainerė. Jai 26-eri. Austėja dalyvauja parodose, tarptautiniuose konkursuose. Jos brolis Kristijonas dar studijuoja Dailės akademijoje magistrantūrą. Taip pat pasirinko dizainą. Jauniausiam mūsų anūkui 11-ka, mokinukas. Kas žino, gal jis pasirinks architektūrą?

Jei savo gyvenimo kelią tektų rinktis iš naujo, ar keistumėte kažką, ar eitumėte tuo pačiu keliu?

Jei turėčiau tiek išminties, kiek Dievas dabar yra davęs, nesiblaškyčiau ir rinkčiausi tą patį. Bet kai esi 18-kos, nežinia, kur gali nuvairuoti. Tiksliau tariant, jei dabar būčiau jaunas su turimu protu ir išmintimi, pasirinkčiau tą patį architektūros kelią, tik, manau, man geriau pavyktų, padaryčiau mažiau klaidų. Architektūra man ne tik darbas, bet ir pomėgis. Tai specialybė, kuri nemėgsta, kad į ją žmogus panirtų, tarkime, 50 ar 90 procentų. Jai reikia viso 100. Jei 5 procentus paliksi, pavyzdžiui, žvejybai, bus problemų. Toks tas architekto specialybės „baisumas“. Kaip aš sakau – architektūroje nuolat kažko lauki. Lauki to, kas tau architektūroje rūpi, kuo rūpiniesi, maitini savo profesiją mintimis, ieškai literatūros, sprendimų. Iš jaunystės pomėgių, ypač atostogų metu, liko tik greitų eskizų piešimas. Man itin patinka piešti medinius griūvančius namus, kurių galbūt kitąmet atvykęs į tą pačią vieną jau neberasi. Savaitę per metus ištrūkstu į kelionę. Nelabai mėgstu egzotinių kraštų. Keliauju po civilizuotesnes šalis. O pastaruosius 10 metų vis suku į Portugaliją. Ten patinka viskas – vandenynas, gamta, nacionaliniai parkai, žmonės, architektūra, istorija.

Kasmet liepą architektai švenčia savo profesinę šventę. Nors šventė jau praėjo, vis tiek norėtųsi išgirsti, ko ta proga palinkėtumėte pradedantiems architektams?

Linkiu apsišarvoti kantrybe, ramiai žiūrėti į kūrybines nesėkmes, atkakliai siekti tikslo, tobulėti, nes architektūra nuolat keičiasi. Ypač studentams linkiu nemanyti, kad mokslai pasibaigė kartu su studijomis. Tada jie tik prasideda, nes imi suprasti, ko tau reikia mokytis ir išmokti.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Dosjė

• K. Pempė gimė 1949 m. birželio 3 d. Kaune, dailininko ir mokytojos šeimoje. Baigė tuometį Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Architektūros fakultetą. Po paskyrimo dirbo Miestų statybos Projektavimo institute architektu, grupės vadovu, projektų vyriausiuoju architektu.

• 1992 m. K. Pempė su kolegomis įkūrė architektų biurą Vilniaus architektūros studiją, kurioje dirbo architektu, projektų vadovu, direktoriumi, valdybos pirmininku. Čia jis darbuojasi iki šiol.

• Tarp žymiausių architekto darbų – Kelių policijos pastato projektas (kartu su G. Ramuniu), 1985 m. Maskvoje įvertintas kaip geriausias.

• 1986 m. už Šeškinės visuomeninį prekybos centrą K. Pempė su kitais bendraautoriais buvo apdovanotas SSRS ministrų tarybos premija.

• 1998 m. K. Pempei ir G. Ramuniui suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1999 m. abiem kūrėjams sutekta Nacionalinė kultūros ir meno premija už kontekstualius naujos architektūros pastatus – „Hermio“ banko pastatą Jogailos gatvėje, daugiafunkcį centrą „Centrum“, administracinį gyvenamąjį pastatą V. Kalinausko gatvėje, „Tamro“ vaistų paskirstymo centrą ir kt.

• 1976–1986 m. K. Pempė dirbo VISI Architektūros fakultete dėstytoju, o 1999–2017 m. – VDA dėstytojas, docentas, profesorius.

• K. Pempė yra Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys nuo 1975 m., 1996–2005 m. LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas, o 2005–2008 m. – LAS pirmininkas. 2001–2012 m. LAS delegacijos vadovas Europos architektų taryboje. 2006 m. – vienas iš Lietuvos architektų rūmų įkūrėjų, valdybos narys.

• 2013–2017 m. K. Pempė išrinktas Lietuvos Kultūros tarybos nariu.

• 2004 m. K. Pempė apdovanotas LAS Garbės ženklu, o 2019 m. – LAS Architektūros Riterio ordinu.

[/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.