Buvęs Kelių policijos pastatas virto vaiduokliu tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Jo šmėkla dar ilgai blaškysis Lietuvos architektūros puslapiuose. Ne todėl, kad jo istorija išskirtinė ar kažkuo nauja. Greičiau – su ja pasiektas ciniškosios galios apogėjus. Ydingos praktikos apogėjus. Bent jau norisi tikėti, kad analogiškų istorijų pavyks išvengti ateityje ar jos susiklostys kur kas sėkmingiau.
Kelių policijos pastato likimo istoriją galima nagrinėti keliais aspektais. Galima klausti, kas lėmė, kad buvo atsidurta šioje aklavietėje. Antra, gilintis į architektūrinio konkurso – toks, koks buvo suorganizuotas pastato Giraitės gatvėje atveju – proceso ydingumą. Trečia, kelti klausimą, kas yra modernistinės architektūros paveldas, kuo jis vertingas ir kaip (apskritai, ar verta) jį saugoti. Ketvirta, paraštėse lieka ir galimai reikšmingas visuomenės įsitraukimas. Tačiau šiame straipsnyje labiau bus gilinamasi į šių dienų Lietuvos politinę-ekonominę situaciją paveldo srityje ir konkretaus architektūrinio objekto likimą.
Kas atvedė prie beatodairiško sovietmečio palikimo naikinimo?
Du kertiniai dalykai: neefektyvi paveldosaugos teisinė bazė (o ir visa sistema apskritai) bei sovietinio architektūros palikimo [1] nevertinimas (ar negebėjimas vertinti dėl jo specifikos lyginant su ankstesnių epochų paveldu, nors daugelis linkę prisidengti laiko distancijos trūkumu).
Kultūros paveldo komisija prie LR Seimo lapkričio mėnesį paskubomis suorganizavo konferenciją „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“. Eilinį kartą nagrinėjant skaudžią problematiką, nuskambėjo keletą vertingų pasiūlymų. Vienas jų – įtraukti plačiąją visuomenę, visų pirma, viešinant informaciją apie svarbesnius paveldo, architektūrinio palikimo objektus. Tam itin paranki virtuali erdvė – ideali terpė demokratiniams procesams klestėti. Antra, būtina įduoti savininkams nors paprasčiausius įrankius patiems pasirūpinti paminklų statuso neturinčiais, bet vertais išlikti statiniais: išleisti rekomendacijas, kaip rūpintis savo vertę turinčiu nekilnojamuoju turtu, suprantama, palydint atitinkamais teisės aktais.
Prižiūrėti kultūros paveldo objektus dar labiau padėtų teisės aktuose įtvirtinti nuolaidų mechanizmai jo savininkams, nes visiems aišku, kad tik iš valstybės lėšų visų objektų apsaugoti nepavyks. Pasak A. Stancikienės, tam nereikia išradinėti dviračio – pakanka pasitelkti kitų šalių gerosios praktikos pavyzdžius: tarkime, svetur taikomos mokestinės nuolaidos paveldo objekto savininkams įvairia forma: tiesiogiai padengiant dalį išlaidų restauruojant tokį statinį (ir Lietuvoje nedideliu mastu, bet su didelėmis išlygomis tai daroma), ar savininkams mokant mažesnį nekilnojamojo turto mokestį, įtraukiamos net kompensacijos už šildymą ir t. t., ir pan.
Efektyvi paveldo priežiūros sistema pagelbėtų viso Lietuvos paveldo priežiūrai ir naudojimui (gal net imant plačiau – visam architektūriniam palikimui). Kol kas labiausiai strateginio ir sisteminio valstybės požiūrio pasigesta toje kultūros palikimo dalyje, kuri netrukus švęs 50-metį, t. y. taps realiu pretendentu į kultūros paveldo statusą. Omeny turimas XX a. antros pusės palikimas – modernistinė ir postmodernistinė sovietmečio epochos architektūra.
Visų pirma turime sutarti, kad jei kultūros paveldas nėra vien paveldosaugos specialistų reikalas, tai ir architektūros palikimas nėra tik architektūros profesionalų reikalas. Tuo tarpu buvusio Kelių policijos pastato atveju dažnai suskamba mintis, kad tai „tik architektai nežinia ko nori“. Architektai nieko nenori sau ar dėl savęs. Jie signalizuoja visuomenei apie kylančią realią grėsmę, kad bus sunaikintas unikalus, išsaugojimo ateities kartoms vertas objektas. Ir ne jų kaltė (bent jau ne jų vienų kaltė), kad vėluojama mažų mažiausiai vienu žingsniu – anksčiau įvairių architektūros organizacijų pasiūlymuose, anksčiau minėtoje konferencijoje vis skambėjo mintis, kad reikia atlikti bent pradinius, daug laiko ir darbo reikalaujančius, tačiau privalomus žingsnius – inventorizuoti sovietmečio modernizmo architektūros palikimą. Po to sektų surinktų duomenų analizė, objektų vertinimas ir atranka.
Kultūros paveldo komisija pabandė „nukirsti kampą“ ir neseniai kreipėsi į įvairias architektūros lauko organizacijas, prašydama pateikti… duomenis apie jų teritorijose esančius minėto laikotarpio objektus. Gautus pastatų sąrašus paviešino kaip orientacinį sovietmečio architektūros objektų sąvadą. Deja, nėra jis nei išsamus, nei baigtinis, nei apimantis vertingiausius kultūros palikimo pavyzdžius.
Kas būtų sisteminis požiūris? Matyti pilną paveikslą, žinoti, kas vertinga, kodėl vertinga ir pagal aiškius kriterijus vertinti kultūros palikimo objektus. Tada žinotumėte, ką, kaip ir dėl ko saugome. Žinotume visi, pradedant paveldosaugos tarnautojais, visuomene, baigiant politikais ir verslo atstovais – tais, kurie lemia sprendimus.
Naujas „architektūrinio konkurso“ receptas
Kad Lietuvoje būtent verslininkai ir politikai formuoja mūsų kultūros paveldo veidą ir būklę, įsitikinome pastačius naujus Valdovų rūmus. Šios akcijos tikrai nepalaimino nei UNESCO, nei ICOMOS, nei iš svetur atvykę paveldo ekspertai – jie mandagiai įvardijo šį objektą tikruoju vardu: „politinis užsakymas“.
Kelių policijos pastato atveju – tai jau „verslo užsakymas“. Valstybinės, savivaldos institucijos, kaip ir kitos susijusios, procese dalyvaujančios organizacijos tik ją įgyvendino, buvo paslaugūs įrankiai. Procesas, lėmęs Kelių policijos (ne)lemtį nuo pradžių pradžios buvo ydingas. Bet ne naujas. Precedentu galima įvardinti kad ir pavasarį vykusį „k18B“ konkursą, nors šaknys leidžiasi kur kas giliau: daugiau nei dešimtmečiu ankščiau pagal panašų scenarijų buvo statomas ir dabartinis „Barclays“ būstinės pastatas Upės gatvėje. O prieš jį vyko buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijos konversijos „konkursas“, padėjęs „Vilniaus prekybos grupei“ Vingio parko pašonėje įteisinti ir aukštuminių statinių bei intensyvaus užstatymo kvartalą. Visi šie atvejai suformavo ydingą architektūrinių konkursų praktiką.
Ydinga, nes architektūrinis konkursas tapo instrumentu siekiant apeiti, pažeisti, adaptuoti situaciją pagal savo poreikius, tokiu formatu neretai pasinaudota bandant išvengti miestų bendruosiuose planuose nustatytų reglamentų apribojimų – įsisprausti ten, kur netelpama, „apeiti“ visuomenės nuomonę ir pan.
Taip buvusio Kelių policijos pastato atveju „architektūrinis konkursas“ virto lemtinga korta „didžiųjų lošėjų“ rankose. O gal magų? Nes tik magai geba apkvailinti auditoriją ir architektūrinį konkursą paversti priemone nustatyti architektūrinio objekto vertingąsias savybes ar įrankiu gauti norimą produktą – ne tik su „tinkamai“ suformuotos vertinimo komisijos pagalba, bet ir pasiliekant galimybę „pirkti“ bet kurį prizinę vietą laimėjusį projektą. Kaip architektūrinis konkursas gali nustatyti objekto vertingąsias savybes? Paprastai jas nustato specialistai ir tai tampa vienais iš konkursinių darbų vertinimo kriterijais.
Architektūrinis konkursas nėra kūrybinės dirbtuvės, kurių metu išbandomi įvairūs scenarijai ir randamas optimalus sprendimas. Konkursas yra geriausios architektūrinės idėjos atranka, ir jį skelbiant taisyklės, vertinimo kriterijai ir pan. turi būti aiškūs. Sąlygose turi būti įvardijamas ne politikos-verslo užsakymas, bet atsižvelgiama į visą kontekstą, taip pat ir sociokultūrinį. Vertinimo komisija ir ekspertai turi būti tikrai skaidriai išrinkti ir nekeliantys abejonių dėl kompetencijos išrinkti geriausią architektūrinį darbą.
Nors ir labai stengiamasi įteigti, deja, Giraitės g. 3 atveju vertinimo komisijos sudėtis [2] neleidžia sakyti, kad tai „architektai nusprendė, kurie konkursiniai darbai verti įgyvendinimo“. Ir ne tik dėl to, kad tarp jos narių – žmonės, kurie nuo pavasario siekė nugriauti jų planams trukdantį pastatą Giraitės g. 3. Net trys „Lidl Lietuva“ (LIDL) atstovai (jei neskaičiuotume architekto, deleguoto LIDL, ir dar vieno atstovo „ant atsarginio suolelio“) sprendė, kuri idėjų geriausia. Tarp komisijos narių – ir užsakovo poziciją remianti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) direktorė Diana Varnaitė (!), kuri paprastai nedalyvauja Kultūros paveldo vertinimo komisijos posėdžiuose, bet atvyko į spalio 17 d. vykusį posėdį ir, pati pirma paprašiusi žodžio, pareiškė neleisianti, kad KPD kurtų kliuvinius verslo investicijoms. Ir niekam neužkliuvo, kad tokios įstaigos vadovė savo įstaigos veiklą įvardija kliuviniu. Atsistatydinti niekas neprašo ir niekas neketina. O kiek galima pasitikėti Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, kurių net du įtraukti į vertinimo komisiją, noru atsižvelgti į architektų cecho siūlymą išsaugoti buvusį Kelių policijos pastatą?
Taigi, konkurso užmačios – abejotinos, sąlygos – apgailėtinos, vertinimo komisija – pastato nugriovimu suinteresuotų ar konformistiškai nusiteikusių asmenų grupė. Ydingas ir išankstinis pareiškimas, kad konkurso dalyviai nenusižengs Etikos kodeksui (nepažeis autorinių teisių): „LAS patvirtina, kad dalyvavimas šiame konkurse ir projektinių pasiūlymų, keičiančių buvusį Kelių policijos Pastatą, parengimas bei pateikimas ir konkurso sąlygose nustatyta tvarka atrinktų projektinių pasiūlymų realizavimas įgyvendinant projektą, nėra ir nebus laikomas LAS patvirtintų architekto profesijos etinių principų, taip pat autoriaus teisių pažeidimu“ [3].
Lietuvos architektų sąjunga, organizavusi konkursą, iš anksto suteikė indulgenciją jo dalyviams… be esamo pastato autorių sutikimo.
Dar neaptarti konkurso dalyviai ir jų darbai [4]. Deja, kalbėti galima tik apie tuos, kurie pasisakė dalyvaujantys ir, žinoma, prizinių vietų laureatus (kurių buvo net 4, mat trečia vieta dalinasi 2 kolektyvai).
Konkursas buvo mišrus (!): kviestinis, kai kreipiamasi į konkrečius kolektyvus, sutariant, kad jie dalyvaus, ir viešas, t. y. jame gali dalyvauti visi norintys. Šiaip ar taip, konkurse dalyvavo solidūs, ne vieną apdovanojimą pelnę lietuvių kūrėjai, dalyvavo ir verslios dvasios architektai, gebantys įrodyti ir daryti tai, ko tikisi užsakovas. Dalyvavo ir jauni, alkani bei ambicingi.
Atitinkamas ir rezultatas: tarp 14 konkursinių darbų buvo ir įdomių, vertų įgyvendinti idėjų, ieškančio lygiaverčio kompromiso tarp visuomenės ir verslo interesų, buvo keistų idėjų, o buvo ir „liberalių“, išgirdusių tik užsakovo balsą. Pastarieji darbai ir laimėjo. Tačiau spaudoje trimituojama: „architektai nusprendė“. Nors svaraus ir kompetentingo cecho balso vertinimo komisijoje nebuvo net girdėti. Skaudžiausia, kad originalaus pastato menamas šešėlis pirmos premijos, o ir kitų laureatų, darbuose įvardijamas kaip „esminių bruožų išsaugojimas“.
Lieka neatsakyti 2 klausimai: a) kodėl lietuviai nesijaučia atsakingi už Lietuvos kultūros palikimo tausojimą? b) ko labiau stinga lietuvių verslininkams: vizionieriškumo, ambicijų ar kultūros? Gal dėl to ir civilizuotas Mecenatystės įstatymas kelio į gyvenimą neprasiskina?
Pabaigai – dar atsitiktinumų
Paslaptis, kodėl nė vienas LIDL atstovų negalėjo dalyvauti spalio 3 d. turėjusio įvykti Kultūros paveldo departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje, kurio metu turėjo būti svarstoma, ar įtraukti buvusį Kelių policijos pastatą į Kultūros paveldo registrą. Klausimas buvo atidėtas spalio 17 dienai. Gal atsitiktinumas, kad per tą laiką Prezidentūrą, kitas institucijas pasiekė viešas LIDL kreipimasis dėl padarytos jų verslui žalos ir keliamos grėsmės, sukėlęs tikrą ažiotažą įvairiose spaudos priemonėse: jos mirgėte mirgėjo užuojautos doram verslui kupinais tekstais. O spalio 17 d. rytą į posėdžio salę sugužėjo ne tik grupė LIDL tarnautojų su advokate priešakyje, bet ir gražus televizijos, radijo bei kitų žiniasklaidos priemonių atstovų būrys.
Galime tik pasiguosti, kad Lietuvoje bent su verslo strategijomis ir taktikomis viskas puiku.
Išnašos:
[1] Paveldosaugoje skiriami šie terminai: „palikimas“ aprėpia visa, kas išlikę, o „paveldas“ – oficialiai valstybės saugomi objektai.
[2] Biurų parko Giraitės g. 3, Vilnius, architektūrinių pasiūlymų konkurso sąlygos. Konkurso užsakovas: Uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva”, konkursą organizuojanti organizacija: Asociacija Lietuvos architektų sąjunga (toliau – LAS). psl. 17.
[3] Ten pat, 19 psl.
[4] Su darbais galima susipažinti čia.
