Iki XX amžiaus antrosios pusės kelių inžinierių uždavinys buvo užkariauti gamtą. Ir tik XX amžiaus antrojoje pusėje kelio dermės kraštovaizdyje problemos pasidarė itin aktualios, įvairiuose mokslo žurnaluose atsirado straipsnių šia tema. Naujoviškas kraštovaizdžio pertvarkymas – tai siekis architektūriškai sujungti kelią su kraštovaizdžiu į darnų darinį, siekiant teikti malonius potyrius juo važiuojantiesiems, vadovaujantis aplinkos apsaugos reikalavimais.
Darniai kuriant kelių kraštovaizdį svarbią vietą užima keliai istoriniame kraštovaizdyje ir saugomose teritorijose. Užsienio šalyse, ypač JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kelių komponavimas jautriose teritorijose reglamentuojamas teisės aktais. Lietuvoje nenumatyta konkrečių priemonių keliams komponuoti ir jų kraštovaizdžiui formuoti saugomose teritorijose bei istoriniame kraštovaizdyje. Tik atskirų saugomų teritorijų – nacionalinių ir regioninių parkų – planavimo schemose kiek išsamiau aprašoma architektūrinė smulkiųjų kraštovaizdžio elementų (tvorų, reklamos skydų) raiška. O 2013 metais Aplinkos ministerijos užsakymu išleistos išsamios Kraštovaizdžio formavimo gairės valstybiniams keliams ir geležinkeliams yra tik rekomendacinio pobūdžio – ne privalomojo. Aplinkosauginio poveikio tyrimas turėtų tapti neatsiejama kelių poveikio aplinkai tyrimo dalimi.
Tyrė poilsio ir stovėjimo aikšteles
Praktinė Lietuvos kelių kraštovaizdžio formavimo patirtis nėra gausi. Sovietmečiu buvo įgyvendinti keli projektai. Vienu geriausių laikomas autostrados Vilnius–Kaunas formavimo projektas. Atkūrus nepriklausomybę, kelių kraštovaizdžio priežiūros ir formavimo tikslai tarsi buvo pamiršti.
XX amžiaus pabaigoje, planuojant tarptautinę automagistralę „Via Baltica“, numatyta dalį trasos tiesti per Lietuvą. Projekto autoriai, norėdami kuo gražiau įkomponuoti autostradą į kraštovaizdį, siekė derinti kelią prie vietovės reljefo parinkdami trasos formą plane, apeidami kalvas, vandens telkinius, gyvenvietes ir pan. Sukurti darnų kelio ir kraštovaizdžio ryšį, išreikšti kelio savitumą nuspręsta planuojant mažosios architektūros formas bei poilsio aikšteles. Lietuvos valstybinės kelių direkcijos užsakymu Lietuvos dizaino institute parengta šio ruožo automobilių stovėjimo aikštelių su poilsio vietomis planavimo, tvarkymo ir jų statinių bei įrangos architektūros ir dizaino koncepcija, kuri turėjo tapti idėjiniu tolesnių sprendimų pagrindu. Ištirtos visos automobilių stovėjimo aikštelės su poilsio vietomis, esančios „Via Baltica“ kelyje nuo Latvijos pasienio iki Lenkijos.
2004–2006 metais architektas doc. dr. Vytautas Petrušonis su grupe tyrėjų įvertino valstybinės reikšmės automobilių kelių poilsio ir stovėjimo aikštelių išdėstymą, jų ir jose esančios įrangos kokybę. Aikštelės buvo testuojamos vizualinės apžiūros metu, mažiausiai balų surinkusias siūlyta naikinti.
Bendruoju atveju poilsio aikštelės turi būti projektuojamos remiantis saugios aplinkos planavimo pasitelkiant dizainą principais (ang. Crime Prevention Through Environmental Design, CPTED). Tai 1970-aisiais pradėta taikyti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, o šiuo metu plačiai taikoma ir daugybėje kitų šalių.
Remiantis šiais principais, turi būti įrengiamas geras aikštelės apšvietimas. Takų pločiai ir nuolydžiai turi atitikti Lietuvos standartus ir būti pritaikyti žmonėms su negalia.
