- Vien būstų neužtenka: sparčiai augančiuose priemiesčiuose trūksta mokyklų, darželių, paslaugų, viešųjų erdvių ir patogaus susisiekimo.
- Kaunui siūloma augti kompaktiškiau: didesnė gyventojų koncentracija leidžia efektyviau kurti ir išlaikyti infrastruktūrą, kartu paliekant vietos žaliosioms erdvėms.
- Keičiasi ir gyventojų lūkesčiai: svarbus ne tik pats būstas, bet ir tai, ar kasdienes paslaugas, poilsio vietas ir ugdymo įstaigas galima pasiekti be automobilio.
Romainiai, Giraitė, kiti nauji individualių namų ir kotedžų kvartalai – Kauno priemiesčiai pastaraisiais metais sparčiai augo. Tačiau urbanistai sako, kad vien pastatyti daug namų dar nereiškia sukurti gerą rajoną. Ateities Kaunui reikės ne tik daugiau būstų, bet ir kompaktiškesnių, gyvybingų kvartalų. Jeigu naujame rajone stovi šimtai namų, tačiau nėra mokyklos, darželio, parduotuvės, viešojo transporto, patogių gatvių ir viešųjų erdvių – ar tai jau yra miestas?
Urbanistas ir buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis atsakytų – ne, tai namų rinkinys ar grupė, bet ne pilnavertiškas miestas. Miestas – tai ne tik pastatai, tai ir miesto funkcijos, gyventojų bendruomenė, ekonomika, rašoma pranešime spaudai.
Vertindamas Kauno pastarųjų metų raidą, jis išskiria į miesto pakraščius išaugusias teritorijas. Pasak jo, čia susiformavo rajonai, kuriuose daug būsto, tačiau trūksta to, kas sukuria miestą.
„Ten net gatvių tinklas yra prastas, nerišlus, normaliai nesusiformavo miestas su visa viešųjų erdvių sistema ir paslaugų infrastruktūra, tiesiog nauji miegamieji rajonai, kur mes turime, galima sakyti, butus, bet ne sudėtus vieną ant kito, o šalia vienas kito“, – sako M. Pakalnis.
Jo teigimu, tokiuose rajonuose dažnai nėra net galimybių ateityje sukurti viešąją infrastruktūrą, nes teritorija jau būna suskaidyta į daugybę privačių sklypų.
Siūlo planuoti dideles teritorijas
Tomas Kuleša, „Archas“ architektas, Kauno plėtros problemą mato panašiai. Jo vertinimu, Romainiuose ilgą laiką vyko gana chaotiška urbanizacija: atskiri sklypai buvo užstatomi namais ar kotedžais, tačiau bendras rajono vaizdas ir infrastruktūra nebuvo kuriami kaip viena sistema.
„Nes neužtenka vien pristatyti daug ploto – reikia labai daug papildomų dalykų“, – sako architektas. Jis išskiria magistralines gatves, susisiekimo arterijas, mokyklas, darželius ir kitą socialinę infrastruktūrą.
Jo teigimu, būtent todėl Kaunui aktualus ne tik klausimas, kur dar galima pastatyti namą, bet ir kaip planuoti didesnes teritorijas iš karto.
T. Kuleša atkreipia dėmesį, kad rengiamame Kauno miesto bendrajame plane vienas svarbiausių principų yra koncentracija ir kompaktiškumas. Jo vertinimu, tai leis efektyviau panaudoti miesto teritoriją ir lėšas, reikalingas infrastruktūrai.
Kompaktiškumas – ne „sukišti kuo daugiau“
Pats žodis „tankinimas“ daugeliui žmonių skamba neigiamai. Atrodo, kad daugiau gyventojų reiškia daugiau automobilių, mažiau žalumos ir mažiau erdvės.
Tačiau architektas Gintautas Natkevičius siūlo šias sąvokas atskirti.
„Kad miestas būtų patogus, čia ne paties tankio reikia, o kompaktiškumo“, – sako jis. Jo nuomone, svarbu ne vien pastatų skaičius, o tai, ar kartu su jais atsiranda gatvės, viešosios erdvės, parkai ir paslaugos.
Architektas netgi abejoja įprastu įsitikinimu, kad mažesnis pastatų aukštingumas savaime reiškia daugiau žalumos. Jeigu teritorijoje leidžiama statyti tik žemus pastatus, norint sutalpinti pakankamai gyventojų jų reikia daugiau ir juos tenka statyti plačiau. Aukštesni, tačiau lieknesni pastatai gali leisti aplinkui palikti daugiau neužstatytos teritorijos. „Tai net ne formulė, o greičiau priklausomybė“, – apie ryšį tarp aukštingumo ir neužstatytos erdvės sako G. Natkevičius.
Miesto infrastruktūra nėra begalinė
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius į problemą žvelgia ir iš ekonominės pusės.
Individualių namų ir mažaaukštės plėtros teritorijoms reikia daug kelių, inžinerinių tinklų, apšvietimo, parkavimo vietų ir kitų infrastruktūros elementų. Kompaktiškesniame rajone šias sąnaudas galima paskirstyti didesniam gyventojų skaičiui, vadinasi, galima tai padaryti kokybiškiau.
T. Kuleša tą pačią logiką dar papildo: infrastruktūrai prižiūrėti reikia žmonių ir jų mokamų mokesčių. Kai teritorijoje gyventojų koncentracija pakankama, galima efektyviau prižiūrėti gatves, tinklus, apšvietimą ir bendras erdves.
„Tik kompaktiškas miestas leidžia jį padaryti gražų, patogų, tvarkingą“, – sako architektas.
Tai nereiškia, kad visi Kauno gyventojai turėtų persikelti į daugiabučius. Net ir M. Pakalnis pabrėžia, kad individualių namų kvartalai didžiuosiuose miestuose turi egzistuoti. Klausimas kitas – kiek jų reikia ir kaip jie kuriami.
Ko ieško šiandieninis gyventojas?
Dar vienas argumentas už kompaktiškesnį miestą – keičiasi paties žmogaus poreikiai.
„Kiekviename gyvenimo etape žmogus renkasi skirtingai pagal savo poreikius“, – sako M. Statulevičius. Vieniems individualus namas ir kasdienės kelionės automobiliu tinka, kitiems toks gyvenimo būdas tampa per daug nepatogus.
Pasak jo, dalis žmonių šiandien ieško kvartalo, kuris veiktų beveik kaip atskiras miestelis – šalia būtų paslaugos, poilsio, sveikatingumo, vaikų ugdymo ir darbo vietos.
Pasak T. Kulešos, keičiasi ir pats požiūris į būstą. „Anksčiau, prieš 20–30 metų, buvo samprata „Mano namai – mano tvirtovė“, – sako jis. Tačiau šiandien žmogus vis dažniau vertina ne tik tai, kas yra jo buto ar namo viduje. Gatvė, kiemas, parkas, paslaugų vietos tampa gyvenimo kokybės dalimi.
M. Pakalnis panašiai aiškina, kodėl net nuosavo namo su kiemu privalumas ne visada toks didelis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Viskas šalia namų yra gerai, gamta, paukšteliai čiulba, bet tu tuo nesimėgauji, o su automobiliu vežioji vaikus“, – sako jis. Gyvenant toliau nuo miesto, šeimai tenka mokėti ne tik už kurą, bet ir savo laiką.
Koks galėtų būti naujas Kauno kvartalas?
Todėl šiuolaikinis gyvenamasis kvartalas, pasak specialistų, neturėtų būti tik keliolika ar keliasdešimt daugiabučių.
T. Kuleša gerą kvartalą apibūdina kaip daugiafunkcį: jame turėtų būti ne tik gyvenamosios paskirties pastatai, bet ir komercija, bendros žaliosios erdvės, aiškiai atskirtos privačios ir viešos teritorijos. Panašiai kalba ir G. Natkevičius. Jo nuomone, vienas svarbiausių dalykų kvartale – aiškiai atskirti privatų gyventojų kiemą nuo viešosios miesto erdvės. Tokiu būdu gyventojas gauna ir saugią, privačią aplinką, ir galimybę naudotis miestu už jos ribų.
Geras pavyzdys, jo nuomone, yra Vilniaus Paupio kvartalas, kuriame didelis pastatų tankumas netapo kliūtimi jaukumui ir gyvybingumui. „Pastatai ten tankiai sustatyti, bet yra jauku“, – sako G. Natkevičius.
Ši diskusija ypač aktuali dabar, kai Kaunas rengia naują bendrąjį planą. M. Pakalnio nuomone, svarbiausios pamokos miestui išlieka tos pačios: išnaudoti vidines plėtros galimybes ir suvaldyti priemiesčių augimą.
Jis atkreipia dėmesį, kad Kauno centrinėje dalyje gyventojų skaičius ilgą laiką neaugo, nors aplink miestą kūrėsi nauji gyvenamieji rajonai. Urbanisto manymu, Kaunui verta ieškoti galimybių geriau išnaudoti jau susiformavusių kvartalų vidines teritorijas ir didinti būsto pasiūlą centrinėje miesto dalyje.
