Žmonės miestuose apsigyveno, kad galėtų bendrai spręsti gynybos, prekybos, darbo pasidalijimo, socialinio gyvenimo, apsirūpinimo infrastruktūra, mokslo ir edukacijos iššūkius. Skaičiuojant viso gyventojų skaičiaus ir viso užstatyto ploto santykį, daugelyje tyrimų konstatuota, kad šiuolaikiniame pasaulyje susiformavo amerikietiško (gyventojų tankis 20–30 gyventojų /ha), europietiško (30–70 gyventojų/ha), azijietiško (70–350 gyventojų/ha) miesto modeliai.

Akivaizdu, kad amerikietiški miestai priklausomi nuo automobilio, azijietiški uždustų be viešojo transporto, na, o europietiški šiuo aspektu ieško tvaraus balanso. Įvairių autorių atliktų tyrimų duomenys rodo, kad energijos sunaudojimas transporte atvirkščiai proporcingas gyventojų tankiui – kuo tankesnis miestas, tuo mažiau energijos sunaudojama. Tad tankesni miestai generuoja mažiau CO2 ir šiuo požiūriu yra tvaresni nei mažesnio tankio miestai. Ir daugelyje kitų studijų išvadose galima rasti teiginius ir duomenis, įrodančius, kad kompaktiškesniuose miestuose generuojama didesnė pridėtinė vertė, paslaugos gyventojams yra lengviau pasiekiamos ir įvairesnės, o ribojant miesto drieką, mažiau laiko gaištama kelionėse ir kamščiuose. Tuo būdu profesionaliojoje visuomenėje miesto tankinimas, kompaktizavimas, plėtros į išorę valdymas ar net ribojimas yra vertinami kaip pažangūs, gėrį kuriantys miesto vystymo būdai. 

Lietuvoje miestų plėtojimui apibūdinti naudota „miesto plėtros“ sąvoka. Jos reikšmė labiau ekspansionistinė, akcentuojanti plėtimąsi į išorę, o ne efektyvų jau užstatytų teritorijų išnaudojimą. Jau užstatytos teritorijos efektyvesnį naudojimą aprašanti vidinės plėtros samprata randama žymiai rečiau. Miesto tankinimas visuomenėje ir medijose dažniausia suvokiamas kaip neigiamas procesas, bloginantis gyvenimo kokybę ir naikinantis miesto savitumą. Tai dažniausia kyla iš natūralios pokyčių baimės, noro išlaikyti status quo, pripratimo prie savo gyvenamosios aplinkos. 

Nepaisant dažnai sutinkamo neigiamo fono, galima drąsiai teigti, kad tankėjimas visada buvo natūrali miesto būsena. Užstatymo raidos senamiesčiuose tyrimai rodo, kad gotikos ir renesanso laikotarpiais pastatai dažniausia būdavo statomi galu į gatvę, tarp pastatų būdavo tvoros su vartais, skirtais partekti į vidinius kiemus. Ir tik vėliau, baroko, klasicizmo epochose pastatai išsiplėtė pagal gatvių trasas, suaugdami perimetru. Tai akivaizdžiai matyti lyginat Kėdainių ir Vilniaus pagrindines aikštes. Kėdainiuose iš renesanso laikmečio išliko pastatų galų formuojama aikštės išklotinė, kai baroko laikotarpiu išaugusio Vilniaus aikštės jau išimtinai pilnai uždaro perimetro. Tokiu būdu tankėjantis miestas mums padovanojo Vilniaus senamiestį – UNESCO saugomą pasaulio paveldo objektą. 

Kėdainių ir Vilniaus aikščių išklotinės

Kalbant apie tankinimą, svarbu išsiaiškinti, koks procesas yra analizuojamas. Žiniasklaida ir visuomenės aktyvistai daug kalba apie Antakalnio tankinimą. Taip rašoma apie naujai projektuojamus daugiabučius Antakalnio rajone. Tačiau gyventojų surašymų ir gyventojų registro duomenys rodo, kad, nors ir statomi nauji butai, gyventojų tankis Antakalnyje mažėja. Taip yra todėl, kad gerėja gyvenimo sąlygos – didėja vienam gyventojui tenkantis buto plotas ir, jeigu naujas būstas nestatomas, gyventojų tankis rajone pradeda mažėti. Mažėjantis gyventojų tankis – tai mažėjantis paslaugų, be kitų – ir socialinių, poreikis, ištuštėjusios gatvės, užsidarančios kavinės ir parduotuvės. Tad, norėdami išlaikyti miesto dalį gyvybingą, norėdami, kad joje bent jau išliktų pastovus gyventojų skaičius, turėtume leisti jai natūraliai tankėti. 

Gyventojų tankio pokytis Antakalnyje 

Sustabdžius natūralų miesto vidinės plėtros procesą, susidaro situacijos, kai patraukliose miesto vietose didelis gyventojų skaičius gyvena susigrūdęs nedideliame gyvenamajame plote. Norint išlaikyti gyventojus rajone, reikėtų… daugiau būsto.  Tai puikiai pavaizduota kompaktiško miesto idėją propaguojančio YIMBY (yes in back yard) judėjimo paruoštoje schemoje. Šis judėjimas atsirado kaip priešprieša prieš miestų tankinimą pasisakančiam NIMBY (not in my back yard) judėjimui.

Gyvenimo kokybė – pakankamai būsto visiems gyventojams ir pakankamas gyventojų skaičius rajono gyvybingumui išlaikyti. Piešinys – California YIMBY

Natūralią Vilniaus miesto raidą iki pat XX a. pradžios, kai miestas tolydžiai plėtėsi ir tolydžiai tankėjo centrinėje dalyje, pakeitė modernizmo laikotarpis, kai nebeliko pagrindinio miesto raidą reguliuojančio faktoriaus – privačios žemės nuosavybės. Dingo nuostata, kad savininkas, laikydamasis bendrų taisyklių (teritorijų planavimo dokumentų), pats sprendžia, kaip jam tvarkyti savo turtą. Tuo laikotarpiu buvo pradėta didelių miegamųjų rajonų plėtra naujai užstatomose teritorijose, ir miesto istorinėse dalyse statybų buvo žymiai mažiau. Bet vis tiek buvo. Buvo ir tokių projektų, kuriuos dabar galėtume pavadinti tankinimu. Kai kur jis vyko gydant karo žaizdas – atstatant karo metu sugriautus pastatus, tačiau kai kur ir nevertingą mažo intensyvumo užstatymą keičiant didesniais pastatais. Pagrindinė modernizmo epochoje daryta klaida – statant istorinėje aplinkoje, dažnai vadovautasi modernistiniais laisvo planavimo principais – ignoruota istorinė kontekstui būdinga užstatymo tipologija, netgi istorinės gatvių ir aikščių užstatymo linijos. Panaikinus sklypų ribas, atsirado per  didelio mastelio, ant buvusių kelių sklypų ar net viso kvartalo pastatytų pastatų, savo tūriu, masteliu konfrontuojančių su kontekstu. Pavyzdžiui, vienas pastatas užima netgi visą kvartalo išklotinę. 

Tipiški tankinimo pavyzdžiai modernistiniu laikotarpiu

Atsižvelgiant į pasaulio ir ypač Europos patirtį, ribotas plėtros finansavimo galimybes, įsivyravusias neigiamas demografines tendencijas, pirmasis po nepriklausomybės atgavimo parengtas ir1998 metais patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas aiškiai rodė, kad siekiant subalansuoti miesto struktūrą, reikalinga „sutankinti esamų gyvenamųjų kvartalų, pramoninės, komunalinės paskirties teritorijas“. Šio bendrojo plano papunktyje 3.2.6. Gyvenamųjų teritorijų užstatymo tankinimas, teigiama: pirmenybė teikiama teritorijų užstatymo sutankinimui. Daugiausia bus tankinami šie miesto rajonai: Naujamiestis, Šnipiškės, Žirmūnai, Lazdynai. Užstatymo tankumą visame mieste siūloma padidinti apie 10 %.  

Įgyvendinant šio bendrojo plano sprendinius, buvo parengta ir Vilniaus miesto tarybos patvirtinta Vilniaus užstatytų teritorijų tankinimo metodika, įvestas užstatymo intensyvumo rodiklis, nustatantis maksimaliai leidžiamą pastatų bendro ploto ir sklypo ploto santykį, taip sudarantis vienodas vystymo galimybes visų sklypų savininkams. Parengta ir Naujamiesčio rajono  konversiją numačiusi Naujamiesčio raidos programa ir, aišku, prasidėjo statybų grįžimo į jau užstatytas teritorijas procesai. 

Visuomenė ją sutiko gana priešiškai, ir, nors 2007 m. patvirtintame miesto bendrajame plane apskaičiuotas miesto vidinės plėtros potencialas, dokumente jau kalbėta ne apie tankinimą, bet apie konversiją, regeneraciją, renovaciją. Taigi, nors miesto struktūros intensyvinimas toliau skatintas, 2007 m. tankinimo sąvoka jau buvo įgijusi pakankamai neigiamą atspalvį ir jos tiesiog nebenaudota. Tankinimo sąvokos nerasite ir dabar galiojančiame Vilniaus miesto bendrajame plane, nors jis taip pat orientuotas į efektyvesnį esamų urbanizuotų teritorijų panaudojimą, gyvybingesnio centro kūrimą, pramoninių zonų konversiją.

Gyventojų tankis lemia daugelį miesto funkcionavimo aspektų. Tai suprantama, nes gyventojai – tai paslaugų ir infrastruktūros vartotojai, o didesnis jų tankis padaro paslaugas konkurencingesnėmis, labiau atsiperkančiomis, skatina jų gausą ir specializaciją. 

Toronte atlikta viešojo transporto plėtojimo studija vertino naujos transporto rūšies diegimo mieste galimybes. Joje teigta, kad sėkmingą metro funkcionavimą užtikrina bent 115 gyventojų/ha tankis, greitojo tramvajaus – 70 gyventojų/ha. Taip pat siektina, kad stotelės būtų gyventojams pasiekiamos 250 m atstumu. Sugretinę šiuos duomenis su Vilniaus, matome, jog metro tiesimo sąlygas tenkina gyventojų tankis, esantis sovietinės statybos rajonuose bei atskirose miesto centrinės dalies kvartaluose. Tramvajaus plėtrai tinkamų teritorijų plotas kiek didesnis. Tad Vilnius jau dabar turi pagrindą galingesnei viešojo transporto sistemai, ir tinkamai orientavus plėtros procesus, tai nebebūtų vien tik tolimos ateities vizija. Bendrajame plane numatytas miesto periferinių branduolių kūrimas labai tam pasitarnautų.

Dublino demokratinio planavimo aljanso duomenimis, norint, kad pradėtų veikti 15 minučių miesto (kompaktiško miesto) modelis, būtinas bent 50 gyventojų/ha tankis. Tada pradeda formuotis tokiam skaičiui žmonių aptarnauti būtinas paslaugų tinklas. Įvertinus gyventojų tankį Vilniaus miesto kvartaluose, galima teigti, kad teoriškai 15 minučių miesto modelis galėtų veikti centrinėje miesto dalyje ir sovietiniuose rajonuose.

Gyventojų tankis Vilniaus kvartaluose: raudona – per mažas 15 min miesto funkcionavimui, žalia – pakankamas. 

Gyventojų tankis skirtingo laikmečio, skirtingais principais užstatytuose  kvartaluose ir rajonuose skiriasi. Tankiausias Vilniuje – Perkūnkiemis. Gyventojų tankis ten siekia ir 400–500 gyventojų/ha. Tai jau pernelyg didelis tankis, būdingas daugiau didesniųjų miestų centrinėms dalims, bet ne Vilniaus mastelio periferiniam kvartalui. Sovietiniuose rajonuose, konvertuotose Naujamiesčio dalyse, atsinaujinusiame Paupyje gyventojų tankis yra apie 200 gyventojų/ha, Žvėryne 80–100 gyventojų/ha. Taigi, kryptingai veikdami, šiose miesto dalyse galime suformuoti tiek 15 minučių miesto gyvenseną, tiek diegti galingesnes naujo transporto rūšis. Reikėtų, kad ir periferiniai rajonai atitinkamai tankėtų. 

Iš kitos pusės, palyginkime gyvybingus rajonus miesto centre, ypač Paupį, Naujamiestį, ir didelio tankio Perkūnkiemį, kuris yra tipiškas miegamasis rajonas, neturintis nei savo identiteto, nei traukos. Reiškia, gyventojų tankio įtakos miesto veikimui nereiktų pervertinti. Ne tik gyventojų tankis lemia gyvenimo kokybę rajone, bet, kaip rodo sėkmingi Paupio ir Naujamiesčio pavyzdžiai – vieta mieste, patrauklių miesto objektų artumas, viešų erdvių struktūra ir jų patrauklumas, galimybė turėti tradicinį miestietišką gyvenimo būdą – saugų, tik namo bendruomenei prieinamą kiemą, ir paslaugų prisotintas gatvių bei aikščių erdves; daug lemia ir paties rajono savitas charakteris. Tad turėtume ne statyti rajonus – gyvenamųjų namų rinkinius, bet kurti savitą ir patrauklią jų viešųjų erdvių sistemą, ieškoti savitų architektūrinės raiškos bruožų. Tęsti tai, kas pavyko Paupyje ir Naujamiestyje.  

Savivaldybės ir miesto planuotojų pastangos, puikūs miestui ir verslui bendradarbiaujant sukurti apleistų buvusių pramoninių teritorijų pertvarkymo pavyzdžiai, per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pakeitė miesto plėtros kryptį, gražino ją atgal į centrą. Nuo pat 1990 m. pastoviai mažėjęs miesto užstatytų teritorijų tankio rodiklis, apie 2017–2018 m. pradėjo vėl augti. Vadinais, miestas pradėjo labiau augti viduje, nei plėstis į išorę. Ir tie apie 13 000 gyventojų, 2011–2022 m. sugrįžę gyventi į Naujamiestį, senamiestį, persikėlę į atgimusį Paupį yra viena didžiausių Vilniaus sėkmės istorijų. 

Straipsnis parengtas remiantis architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio paskaita „Kam reikalingas miestų tankinimas: Vilniaus atvejis“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Subalansuotas miestų tankinimas”, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“.

Paskaitą galima peržiūrėti čia: