Ieškote būsto. Nuvykote jo apžiūrėti, susipažinote su savininkais, tačiau nesate tikri, ar bus saugu tamsiu paros metu pareiti namo nuo autobuso stotelės. Ką darote? Tikriausiai apklausiate gyventojus, tyrinėjate aplinką ir, vadovaudamiesi patirtimi, priimate sprendimą. Kokia tikimybė, kad jis bus teisingas?
Kita situacija. Mieste nusprendžiama statyti paminklą, įvyksta konkursas. Išsirenkamas paminklas. Ar jis bus lankomas? Jei taip, kokių žmonių? Kokiais tikslais? Kaip išrinkti tinkamiausią jam vietą? Abiem atvejais gali pagelbėti mokslininkai.
Šiandien skaitmeninius įrankius naudojame kone kiekviename žingsnyje – nuo maisto užsisakymo, lėktuvo bilietų generavimo iki automobilio statymo. Skaitmenizuojamas ir miestas – ne tik teikiamos paslaugos, bet ir kita informacija. Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjai kuria lengvai naudojamą programą, kuri pateiks suprantamą vaizdinę informaciją apie miesto erdves, taip palengvindama diskusiją dėl vienokio ar kitokio jų panaudojimo.
„Mūsų kuriamą modelį galima naudoti patiems įvairiausiems tikslams, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kuriose erdvėse nusikalstamumas didesnis, kurios iš jų yra labiau lankomos žmonių, kur vertėtų statyti paminklą, kad jis būtų matomas, kaip reikėtų pertvarkyti erdvinę struktūrą, siekiant „paslėpti“ tam tikrus objektus“, – teigia KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) profesorius Kęstutis Zaleckis.
KTU tyrėjai urbanistinei struktūrai analizuoti pritaikė jau egzistuojantį erdvės sintaksės metodą. Jie sujungė keletą rodiklių į skaitomumo indeksą, kuris atsižvelgia ir į tai, kaip žmogus suvokia erdvę, ir kaip joje juda.
Remiantis originalia koncepcija KTU mokslininkai patobulino esamą modelį, kurio pagrindu šiuo metu kuriama programa, leisianti sudėtingus duomenis paversti lengvai suprantama vaizdine informacija. Be to, metodas, prie kurio dirba ir architektai, ir programuotojai, yra normalizuotas – tai yra, leidžia lyginti skirtingus miestus iš viso pasaulio, vieno miesto gerąją patirtį panaudoti kitame mieste.
„Žmonės erdvę suvokia ne tik ją stebėdami, bet ir joje judėdami. Ir nors 100–200 metrų atstumą teisingai įvertinti nesudėtinga, toks vertinimas išsikreipia, jei tenka pasukti už kampo. Aplinkos psichologai teigia, jog jei žmogus pasuka keletą kartų, jam atrodo, jog vieta toliau nuo pradinio taško, nei yra realybėje“, – aiškina K. Zaleckis.
KTU tyrėjai remiasi matematine grafų teorija, tačiau ji pritaikyta socialiniams tikslams – siekiant nustatyti, kaip vyksta gyvenimas gatvėse, atskleisti socialinius kultūrinius modelius. Mokslininkų kuriamas ir tobulinamas originalus skaitomumo indeksas atsižvelgia į tai, kurias erdves žmogus suvokia (t. y. „skaito“) geriau, kurias – mažiau.
„Mažiau „skaitomose“ erdvėse žmogus nesijaučia saugus. Jos yra mažiau matomos, jas sunkiau pasiekti – arba yra didesnis atstumas nuo visų kitų erdvių, arba daugiau posūkių. Jose esančiuose pastatuose mažai langų ir durų. Tokiose erdvėse nusikalstamumas gali būti didesnis, jos netraukia žmonių bendroms veikloms“, – teigia K. Zaleckis.
Beje, pasak profesoriaus, prasčiausiai „skaitomi“ yra daugiabučių rajonai. Nors juose esančiuose pastatuose netrūksta durų ir langų, atstumai tarp jų dideli, o socialinė erdvė (mieste ji yra apie 30–50 metrų) praktiškai išnyksta.
Daugiabučių rajonai kenčia ir nuo nuolatinio tranzito – daugeliu atveju, visi kiemai pereinami.
„Žmogui labai svarbu žinoti, kad kažkas priklauso tik jam, jaustis šeimininku. Mes norime turėti savo teritoriją, kurioje jaučiamės saugūs. Vienas iš sprendimų galėtų būti prižiūrimi daugiabučių kiemai, rodantys, kad kažkam ši aplinka rūpi. Pavyzdžiui, JAV įprasta priešais namą turėti ne tvorą, o prižiūrimą pievelę. Tai – ženklas, kad teritorija turi šeimininką“, – mano K. Zaleckis.
K. Zaleckio teigimu, dideli Lietuvos miestų daugiabučių rajonai (Kaune juose gyvena apie 30 proc. gyventojų) – tarsi tiksinti bomba. Jei gyvenimo kokybė bus nepatenkinama, ekonomiškai pajėgesni žmonės iš jų kelsis į priemiesčius, o daugiabučių rajonai taps savotiška „prieblandos zona“.
„Pavienių namų renovacija čia nepadės. Reikia kompleksinės šių rajonų pertvarkos, apimančios ir teritoriją, ir architektūrinius sprendimus. Pavyzdžiui, gyventojams galėtų būti siūlomi įvairių tipų būstai: penthauzai, kotedžai, sublokuoti namai ar kiti variantai“, – teigia KTU mokslininkas.
KTU mokslininkai erdvių skaitomumo metodiką kuria pradžioje remdamiesi Kauno duomenimis. Lyginant, pavyzdžiui, Kauno senamiesčio ir naujamiesčio gatvių gyvybingumą galima pastebėti, jog tarpukariu Kauno senamiestyje buvo geriausiai „skaitomos“ ir, tikėtina, didžiausius žmonių srautus pritraukdavo ne gatvės, o aikštės – Rotušės aikštė, buvusi žuvų turgaus vieta (dabar – M. Valančiaus gatvės skverelis).
Tai atitinka Viduramžių miestų logiką – gatvės juose siauros, sukuriančios uždaro miesto įspūdį, o miesto galios simboliai (rotušė, prekybiniai pastatai) statomi aikštėse.
„Diskusijose su kolegomis pastebime, kad architektūrinio paveldo aprašai neretai yra pernelyg statiški – pavyzdžiui, senamiestyje draudžiantys keisti pastatų aukštį ar tūrį, tačiau neatsižvelgiantys į tai, kad miestas yra gyvas, jame vyksta judėjimas. Gatvių išplatinimas senamiestyje – pavyzdžiui, palyginti naujai iškirsta Kauno Birštono, išplatinta Gertrūdos gatvė gali kur kas labiau pakeisti miesto funkciją nei pastatų aukštis. Taip senamiestis tampa panašus į Naujamiestį ir praranda savitumą“, – teigia K. Zaleckis.
Naujamiestyje svarbiausios yra gatvės – gyvenimas vyksta jose, svarbios gatvių sankirtos. Tačiau mokslininkas pastebi, jog sovietmečiu pakito ir šio rajono gyvenimas.
„Sovietmečiu, panaikinus privačią nuosavybę, erdvės šalia pastatų tapo pusiau viešomis, pusiau privačiomis – jose gali judėti kaip nori. Tranzitinis judėjimas atitraukia žmonių srautus iš pagrindinės gatvės. Pavyzdžiui, šiandien Kaune bandoma Laisvės alėją gaivinti renovacijomis, nauja danga, tačiau daugiau dėmesio reikėtų skirti chaotiškos kvartalų, esančių greta, struktūros sutvarkymui“, – įsitikinęs K. Zaleckis.
Norint atgaivinti Kauno tarpukario modernizmą, kuris tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, mokslininkų nuomone, reikėtų uždaryti kai kuriuos tranzitinius praėjimus. Jie rekomenduotų atkurti tarpukariu egzistavusius modernistine architektūra apstatytus nepraeinamus pasažus. Juose vyktų gyvenimas, tačiau pagrindinė gatvė išliktų svarbiausia naujamiesčio gyvybės arterija.
KTU profesorius K. Zaleckis džiaugiasi tuo, kad Lietuvoje atsiranda viešuoju interesu pagrįsta diskusija dėl miesto erdvių planavimo ir pradedama suprasti jos svarba. Jis mato svarbų mokslininkų vaidmenį šioje diskusijoje, kurioje dalyvauja administratoriai, politikai, miesto planuotojai, bendruomenė. KTU tyrėjų kuriama programa, susisteminanti ir vizualiai pateikianti informaciją, gali tapti svarbiu skaitmeniniu ateities miesto planavimo įrankiu.
„Dėl mūsų šalies istorijos Lietuvoje senųjų miesto gyventojų nėra daug. Lietuviai, ko gero, nė nežino, kaip gyventi mieste. Jie neturi miesto viešųjų erdvių naudojimo tradicijų“, – mano K. Zaleckis.
Pasak tyrėjo, turint vaizdinę informaciją iš ankstesnių laikotarpių (pavyzdžiui, archyvuose saugoma nemažai XX a. pradžios ir vidurio Lietuvos nuotraukų) ir lyginant ją su dabartine situacija, galima semtis idėjų miestų renovacijoms. Siekiant gyvenimui prikelti tam tikrus miesto kvartalus, pritraukti miesto gyventojus ir svečius į kultūros paveldo vietas, suintensyvinti, ar, atvirkščiai, susilpninti praeivių srautą vienoje ar kitoje gatvėje, verta atsižvelgti ir į istorinę perspektyvą.
„Mūsų kuriamu modeliu ypač domisi mūsų partneriai italai – jie norėtų jį pritaikyti Neapolio miesto erdvių planavimui“, – teigia KTU profesorius.
KTU SAF tyrėjai bendradarbiauja su Londono universiteto koledžo (UCL Institute for Sustainable Heritage, The Bartlett, UCL Faculty of the Built Environment Jungtinė Karalystė), Delfto, Neapolio universitetų mokslininkais. Be to, KTU mokslininkai rengia projektą ir kartu su Kauno Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ komanda, turinčia tikslą viešinti Kauno tarpukario modernizmo paveldą.
KTU inf.
