Pastatas, įkomponuotas į šlaitą, kaip rodo pristatomi pavyzdžiai, tinkamas sprendimas ir individualiam namui, ir visuomeniniam pastatui ar kultūros paveldo objektui. Architektai tokį sprendimą aiškina panašiai – siekiu, kad pastatas derėtų su aplinka.
Kūrybos centras „in Tegra House“ (projektas realizuotas 2015 metais)
Keturių pastatų kompleksas (projekto autoriai – Lijana Petrikėnė, Džiugas Kisielius, Ignas Lukauskas) Trakų rajone, Subartėnų kaime, iškilo 1,9 hektaro žemės sklype, šalia ežero. Komplekso pastatai kompaktiški – 80 kvadratinių metrų. Visus juos sujungia pėsčiųjų takas.
Kūrybos centras „in Tegra House“ projektuotas laikantis sveiko namo statybos principų. Pasirinktos natūralios statybinės medžiagos, vienšlaičiais nuožulniais stogais optiškai sumažintas statinių aukštingumas, stogai apželdinti. Keturių pastatų komplekse sprendimą apželdinti stogus padiktavo reljefas, noras pastatus įkomponuoti į šlaitą, be to, sprendimas apželdinti visų pastatų stogus derėjo su fasado apdaila, pasirinktomis natūraliomis medžiagomis.
Vilniaus architektūros studijos projektų vadovė L. Petrikėnė teigė, kad vienas svarbiausių uždavinių projektuojant kūrybos centrą „in Tegra House“ buvo išlaikyti keturių pastatų komplekso ir juos supančios gamtos darną – suprojektuoti neagresyvius, derančius su aplinka pastatus.
Kūrybos centras „in Tegra House“ (projekto autoriai – Lijana Petrikėnė, Džiugas Kisielius, Ignas Lukauskas).
Miesto vila „Smėlio 69“ (projektas realizuotas 2014 metais)
Miesto vila „Smėlio 69“ (projekto autorius architektas Marijus Surdokas) – pavyzdys, kaip galima prisiliesti prie kalvos šlaito ir jį harmoningai panaudoti. Namas įkomponuotas kalvos šlaite taip, kad didžioji dalis langų atsiveria į pietus, dalis į vakarus ir į rytus – šiaurinėje pusėje nėra nė vieno lango, tik įėjimo durys. Virš pietinės pusės langų suformuotos žaliuzės apsaugo namą nuo perkaitimo vasaros metu. Šiaurinėje pusėje namas yra tarsi kalvos dalis – žalias stogas susijungia su žole, augančia ant žemės – šis sprendinys visiškai apsaugo namą nuo šaltų šiaurės vėjų.
Namas, anot M. Surdoko, idealiai išnaudoja kalvos šlaitą ir pasaulio šalis. Visas šeimos gyvenimas vyksta pietinėje sklypo pusėje, į kurią atsiveria ir visas namas. Šiaurinėje pusėje yra techninės patalpos ir garažas, o namas čia susilieja su kalnu. Vidinė namo struktūra taip pat visiškai išnaudoja kalno šlaitą – namo grindų lygiai keičiasi organiškai atkartodami sklypo lygius.
Miesto vila „Smėlio 69“ (projekto autorius architektas Marijus Surdokas).
Dubingių piliavietė (projektas realizuotas 2012 metais)
Kai buvo apsispręsta Dubingių piliavietėje atkastas Radvilų rūmų liekanas uždengti gaubtu, buvo pasirinktas architektų Roberto Zilinsko ir Irenos Kliobavičiūtės pasiūlytas variantas – vizualiai neaktyvus, su gamta susiliejantis statinys. Pakilus ant Dubingių piliavietės pirmiausia pamatomas žole apželdintas stogas, pabrėžiantis apsauginę statinio paskirtį. Priartėjus išryškėja iš lauko akmenų sukrautos sienos. 5 metrų aukščio statinio sienoms pasirinktas gelžbetonis, stogui – surenkamosios metalo konstrukcijos. Trys projektuojamos statinio sienos apšiltintos, hidroizoliuotos, užpiltos gruntu. Visi formuojami grunto paviršiai apsėti žole. Apsauginis statinys primena natūralią kalvą – ši vieta tokia ir buvo iki XV amžiaus, kai buvo pastatyti Radvilų rūmai. Viena pietrytinė betoninė siena palikta atvira. Čia suprojektuotos durys į apsauginį statinį.
Dubingių piliavietė.
Anykščių menų inkubatorius (projektas realizuotas 2014 metais)
Anykščių menų inkubatorius (projekto autorė Elvyra Klimavičienė) įkurtas viename iš dviejų išlikusių senosios Anykščių mokyklos pastatų, XIX amžiuje pastatytų senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje. Senasis, kultūros paveldo vertybe pripažintas, mokyklos pastatas restauruotas išsaugant pastato tūrį, aukštingumą, medžiagiškumą ir apdailos detales. Papildomos patalpos, reikalingos menų inkubatoriui funkcionuoti, įrengtos padidinus pastato rūsį ir Anykštos upės šlaite suprojektavus į žemę įleistą vieno aukšto priestatą, kurio fasadas atgręžtas į Anykštos upę. Į žemę įleistas, tik iš vienos pusės praeiviams atsiveriantis priestatas leido išsaugoti vizualiai nepažeistą, autentišką architektūrinį senosios dvarvietės ansamblį.
Anykščių menų inkubatorius (projekto autorė Elvyra Klimavičienė).
Paliesiaus dvaras (projektas realizuotas 2015 metais)
Žaliojo stogo, kaip apsauginio, tradicija pasitelkta daugiafunkce erdve paverčiant Paliesiaus dvaro sodybos buvusį tvarto korpusą (projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Nomanas Fergusonas).
Vertingo pastato sienų liekanoms išsaugoti pritaikytos senosios mūro tvarkymo technologijos ir naujos konstrukcijos – restauruotos mūro sienos uždengtos pastatu–gaubtu. Pastato-gaubto architektūrinei išraiškai pasirinktas švarus tūris vienšlaičiu stogu, padiktuotas reljefo ir istorinio pastato liekanų konfigūracijos.
Pelkės link žemėjantis 9 laipsnių nuolydžio žaliasis stogas įrengtas su minimaliu 7–10 cm mineralinio substrato, pramaišiui su porėtomis keramikinėmis granulėmis, pagerinančiomis atmosferinio vandens absorbavimąsi, sluoksniu. Toks substrato sluoksnis tinkamas šilokams, nereikalaujantiems intensyvios priežiūros, auginti.
Apžvelgiant pastatą iš tolimesnių perspektyvų pelkės žemumoje, susidariusioje užakus Kančioginos upeliui, matomas vientisas, susiliejantis su gamtine aplinka gyvas žaliuojantis ir žydintis audinys. Tokiu būdu pastato tūris maksimaliai integruotas į natūralų reljefą, akcentuojant žaliosios erdvės dominavimą, sudarant foną istoriniam užstatymui, sušvelninant perėjimą iš urbanistinio į gamtinį kraštovaizdį. Per stiklo fasadus, tiek šviesiu, tiek tamsiu paros metu gerai matomi, tarsi stiklinėje dėžutėje saugomi, buvusio istorinio pastato mūrai.
Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę, unikalų kraštovaizdį.
Paliesiaus dvaras (projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Nomanas Fergusonas).
Viešbutis Zaraso ežero saloje (projektas nerealizuotas)
2013 metais Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros studentė Rūta Stankevičiūtė suprojektavo viešbutį Zaraso ežero saloje.
Viešbutį sudaro dvi kompozicinės dalys – pagrindinis pastatas ir nameliai. Didžioji pagrindinio pastato dalis įgilinta į žemę, todėl reljefo šlaite įkomponuotas tūris tarsi pasislepia nuo žiūrovo. Į žemės šlaitą integruotas pastatas orientuojamas į saulėtąją sklypo pusę, o stogas užpilamas grunto sluoksniu, kuriame sodinami žemaūgiai augalai.
Cokoliniame aukšte išlindę juodi kubai matomi tik nuo ežero pusės. Atvykus į viešbutį matomas tik konferencijų salės korpusas ir kubas–garažas, kuriame paslėptas techninis įvažiavimas. Visa kita paskendę medžiuose, todėl kuriama pastato intriga. Lankytojas tik nusileidęs laiptais į cokolinį aukštą gali išvysti visą ežero panoramą.
Viešbutis Zaraso ežero saloje.
