Kultūros ministerijos parengtos paveldo apsaugos pertvarkos gairės, numatančios kardinalius pokyčius gerinant paveldo apsaugos sistemą ir jos dokumentaciją, sukėlė aštrią diskusiją tarp dviejų šioje reformoje dalyvaujančių pusių. Kritikos neslepiantis Kultūros paveldo departamentas (KPD) iškėlė savo poziciją – reforma, turėjusi puoselėti ir tobulinti kultūros paveldo apsaugos sistemą, panašu, nuves tik prie paties paveldo naikinimo.
Vienintelis reformos metmenų tikslas – pati reforma?
Kultūros ministerija, ilgai rengusi paveldo apsaugos sistemos pertvarkos metmenis, dar pavasario pabaigoje plačiai atvėrė kelią diskusijoms, pristačiusi numatomus pokyčius. Tuomet teikiant gaires žadėta, kad įgyvendinus pertvarkos principus bus pasiektas didesnis skaidrumas, paspartės kultūros vertybių apskaitos procesas, o daugelis su paveldo apsauga susijusių klausimų bus svarstomi kur kas greičiau. Kitais žodžiais tariant, numatomi planai decentralizuoti (KPD), kuriame dabar vienose rankose sutelkiamos visos funkcijos, susijusios su paveldosaugos reikalavimais, užtikrins sklandesnį sistemos veikimą.
Netrukus KPD atstovai išreiškė savo poziciją dėl naujosios reformos – paveldosaugininkai suabejojo tokios reformos būtinybe. Teigta, kad būsimosios reformos gairėse įžvelgiama „bolševikinė mąstysena“, keltas klausimas, kodėl užsiimama griovimu, o ne sistemos tobulinimu, atvertas reikšmingas diskusinis klausimas, kodėl gimsta metmenys, kuriuose naikinama KPD – centrinė už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija?
Algimantas Degutis.
Paprašytas atskleisti savo, kaip paveldo apsaugos specialisto, nuomonę, KPD l. e. direktoriaus pareigas Algimantas Degutis neslepia nusivylimo išdėstytais būsimosios reformos principais ir baimės dėl Lietuvos kultūros paveldo ateities.
„Kultūros ministerijos pateikiami reformos metmenys nesprendžia dabartinių paveldo apsaugos problemų, nes nėra paremti jokia esamos paveldo situacijos analize, kuri identifikuotų, kas yra blogai dabartinėje sistemoje. Šioje situacijoje visiškai neaišku, kodėl viena pozicija yra keičiama kita. Reformos baigtis niekam išties nerūpi. Peršasi mintis, kad svarbiausia tai, jog vyksta reforma“, – dėsto A. Degutis ir priduria, kad kol kas tėra įžvelgiami tik gražūs teiginiai, kurių rezultatas vis dar nėra aiškus.
Transformuojama paveldo autentiškumo sąvoka
Pertvarkos metmenyse paliečiama daug būsimų reformos principų, kurie lauks dabartinės kultūros paveldo apsaugos sistemos. Tiesa, paveldo apsaugos specialistas A. Degutis suskumba išsakyti komentarą kitai, ne specialisto akiai dažnai sunkiai pastebimai metmenų daliai, kurioje kiek kitaip pateikiama paveldo autentiškumo sąvoka.
Anot specialisto, autentiškumo sąvoką daugelis supranta skirtingai, kai kuriems tai apskritai tėra „terra incognita“ (lot. nežinoma žemė). Žinoma, gvildenant šį klausimą oficialiuoju lygmeniu, tokius dalykus nulemia tarptautiniai dokumentai, kuriuose yra nusakomas autentiškumo apibrėžimas. Visgi pateikiamuose pertvarkos metmenyse nauju paveldo apsaugos veiksmu tampa autentiškumo transformavimas.
Specialisto nuomone, šioje vietoje iškyla daug neatsakytų klausimų. „Ar mes, paveldosaugininkai, turėsime liepti transformuoti paveldą? – situaciją komentavo A. Degutis. – Dabartiniame įstatyme yra nusakoma, kad paveldas gali būti naudojamas ir pritaikomas, kas yra normalu ir suprantama. Pertvarkos metmenų gairėse atsiranda transformavimo sąvoka, kuri tampa paveldo sauginiu veiksmu, kas yra neįsivaizduojama. Tai iš esmės prieštarauja visoms Lietuvoje ratifikuotoms konvencijoms.“
Remiantis išsakyta specialistų kritika, tam tikrų principų, numatytų paveldo pertvarkos metmenyse, įgyvendinimas tampa miglotas ir vargu ar tikrovėje lengvai realizuotinas.
Būtent tokie veiksmai kaip kultūros paveldo apsaugos delegavimas ir didžiosios dalies funkcijų, susijusių su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, perleidimas savivaldybėms, kurios stokoja paveldosaugos srities specialistų ir papildomų lėšų, kaip vienas iš problemos sprendimo būdų, vertinamas kaip klaidingas.
Sulauksime daugiau naudos ar žalos?
Anot A. Degučio, visos blogybės buvo iškeltos paties KPD padalinių jau prieš 10-metį, tuomet siūlytas paveldo sistemos tobulinimas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo taisymas, siekiant ateityje išvengti korupcinių grėsmių ir neaiškumų.
Specialistai pripažįsta – daugiausia problemų kyla užtikrinant kokybišką paveldosaugos požiūriu projektų vertinimo ir derinimo procesą Vilniaus mieste.
„Evoliucinis modelis, kaip problemų sprendimo būdas, kur kas tinkamesnis, – teigia A. Degutis. – Kasdienėje veikloje nuolat susiduriame su vienomis ar kitomis problemomis, kurias būtų galima spręsti tobulinant teisės aktus.“ A. Degučio teigimu, KPD pasiruošusi esamas sistemos spragas taisyti, remdamasi KPD viduje susiformavusios gerosios praktikos pavyzdžiais ir 2015 m. Vyriausybės užsakytu „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimu“.
„Noras atsikratyti valstybės pareigos saugoti kultūros paveldą ir jį pritaikyti atvestų kultūros paveldą prie žlugimo“, – konstatavo KPD l. e. direktoriaus pareigas A. Degutis.
Vis dėlto, anot pašnekovo, per Lietuvos nepriklausomybės 30-metį KDP nuveikė labai svarbų darbą, kurį galime vertinti kaip įvykusią žmonių sąmonės transformaciją. „Įvykęs pokytis žmonių sąmonėje parodo, kad paveldas visuomenei yra svarbus. O dabar iškyla jau kitų klausimų, kaip saugoti, kokį metodą taikyti, čia jau yra ateities klausimas“, – sakė pašnekovas.
Tobulintinų vietų yra
Augis Gučas.
„Lietuvos paveldo apsaugos sistema nėra tobula, tačiau ji yra ir, sakyčiau, stebėtinai gerai veikia“, – įsitikinęs paveldo komisijos narys architektas urbanistas Augis Gučas.
Specialistas neslepia, kad dabartinė paveldo apsaugos sistema turi keistinų ir tobulintinų vietų, tačiau nesutinka, kad vertėtų visą sistemą kardinaliai pakeisti nauja. Architekto žodžiais, pasirodžiusiose Kultūros ministerijos parengtuose paveldo apsaugos metmenyse matoma daugybė pakeitimų ir naujai pasirodysiančių įstatymų, o tai tik parodo, kad laukia ilgai trunkantis ir varginantis procesas. „Vertėtų priminti, kad nuo 1990-ųjų mes gyvename jau su trečiu paveldo apsaugos įstatymu“, – sako A. Gučas ir dvejodamas naujos reformos reikalingumu priduria, kad, vos tik spėjus visiems prisitaikyti prie naujų pakeitimų, senoji sistema vėl keičiama nauja, kas didelės naudos neatneša.
Ryškėja reformos prieštaravimai
Priimtuose paveldo apsaugos įstatymo pakeitimuose ryškėja labai daug prieštaravimų, specialistams neprasprūstančių pro akis. Natūraliai kyla klausimas, ar reformoje dalyvaujantys įstatymų kūrėjai tiesiog šių netikslumų nepastebi, ar bandoma rizikuoti, sykiu rizikuojant ir kultūros paveldo vertybių tolesniu likimu?
Bene daugiausia dvejonių keliantis klausimas – kultūros paveldo priežiūros, projektų derinimo perdavimas savivaldybėms.
„Lietuvoje yra begalė saugomų kultūros paveldo objektų. Tačiau metmenyse atsiranda pakeitimas, kad paveldo priežiūra ir sprendimų galia atimama iš valstybinių institucijų ir perduodama savivaldybėms. Šioje vietoje iškyla klausimas: valstybė saugo ar nesaugo?“ – svarsto A. Gučas. Tiesa, tai būtų tik sąvokų netikslumas ir tiek abejonių nesukeltų, jeigu sprendimų priėmimo perdavimas savivaldybėms žadėtų iš tiesų teigiamus pokyčius.
Daugiausia nerimo kelia kvalifikuotų paveldo apsaugos specialistų trūkumas savivaldybėse. Anot paveldo komisijos nario, panašią situaciją jau teko išgyventi 1990-aisias, kai specialistai savivaldybėse turėjo gana svarų balsą kultūros paveldo apsaugos srityje. Visgi, A. Gučo teigimu, tuomet aplinkybės buvusios kiek kitokios. „Anuomet savivaldybių specialistai turėjo kiek daugiau kompetencijos, žinoma, ir atmosfera buvo kita. 1990 metais dar nebuvo jaučiamas toks statybų bumas kaip dabar, o ir paveldosauga atrodė labai svarbus dalykas“, – aiškina A. Gučas, sykiu priduria, kad savivaldybėse esančių specialistų neužteks suformuoti rimtų, kvalifikuotų vertinimų tarybų visuose miestuose, kurie yra numatyti pertvarkos dokumentuose.
„Specialistų yra iš tiesų gerokai per mažai, kad būtų įmanoma sukomplektuoti rimtas vertinimo tarybas kiekviename mieste. Tą galima padaryti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet, kalbant apie kitus miestus, to padaryti tiesiog praktiškai neįmanoma“, – komentuoja reformos trūkumus A. Gučas. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kvalifikuotų specialistų stygių mažesniuose miestuose tik patvirtina Panevėžio miesto atvejis, kai dabartinę kultūros paveldo vertinimo tarybą sudaranti dauguma – sostinėje gyvenančių specialistų.
Tad paveldo komisijos nario nuomone, naujoji paveldo apsaugos reforma vertintina labiau negatyviai nei pozityviai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.
