Parkuose neteko matyti nė vieno elemento, kuris būtų šiaip sau, bereikšmis.
Pavyzdžiui, Mėnulio stebėjimo, arbatos ceremonijų nameliai arba apmąstymų, bendravimo su augalais ar akmenų kompozicija vieta. Visa tai buvo būdinga ir mūsų senajai kultūrai, tačiau šiandien daug svarbių dvasinių dalykų esame primiršę – tai daugybė baltų ženklų, elementų – kad ir ta pati saulutės simbolika“, – įvardijo KU mokslininkas.
Pašnekovo teigimu, naktinis parkų, kitų viešųjų erdvių apšvietimas – atskira tema. „Grįžus į Lietuvą apima liūdnas įspūdis, kad gyvename vos ne žibalinės lempos laikais. Tamsu, nejauku ir nesaugu, galiausiai – daug ko nepamatai, prarandi gausybę emocijų. O ten tai tas, tai anas pašviesta, ypač akcentuojami tvenkiniai. Lyg ir nieko ypatinga bei nauja. Palangos parke irgi kadaise buvo originalus dekoratyvinis apšvietimas, kuris dabar turėtų būti rekonstruotas, sutvarkytas. Taigi visa tai ir mes sugebame, mokame, bet arba neturime laiko, noro, arba nejaučiame poreikio“, – apgailestavo KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino katedros vedėjas P. Grecevičius.
Puoselėja tradicinius augalus
Profesoriaus pastebėjimu, nors savo gyvenimu japonai, ypač jaunimas, šiek tiek vakarėja, modernėja, kraštovaizdžio, parkų kūrimo srityse stengiamasi puoselėti senąsias tradicijas ir išlaikyti kultūros perimamumą.
Tai pasakytina ir apie augalų pasirinkimą – jų rūšių nėra daug, jos tradicinės, iliustruojančios regiono specifiką. Anot P. Grecevičiaus, į akis krinta ginkmedžių, kurie ne tik puošia parkus, bet ir yra sodinami gatvėse, gausa. Japonų parkuose itin mėgstamos samanos. Nors žolė irgi naudojama, tačiau fragmentiškai. Su glotnia samanų faktūra puikiai kontrastuoja akmuo. Anot pašnekovo, turtingą jo pasirinkimą ir įvairovę turintys japonai šį elementą itin aktyviai eksploatuoja ir šiuolaikinėje kraštovaizdžio architektūroje.
„Rūšinė augalų sudėtis labai reglamentuota, vengiama introdukuotų augalų. O formas medžiams, krūmams galima suteikti įvairiausias. Pavyzdžiui, jei prie tako auga pušis, stengiamasi iš jos formuoti savotišką pavėsinę, suteikiant augalui skėtinį pavidalą. Medis metų metus formuojamas, o po kiek laiko atrodo, kad tai ir yra natūrali jo forma, – aiškino KU profesorius. – Iš japonų vertėtų pasimokyti gebėjimo tvarkyti aplinką ne priešokiais, o nuolatos. Pasodintas medis pas mus neretai nugenimas po 20 metų augimo. Japonijoje šis procesas yra nuolatinis.“
Japonų kraštovaizdžio architektūrai būdingas įspūdis, kad viskas, ką matai, sukurta gamtos, yra apgaulingas, iš tiesų subtilus, harmoningas vaizdas – nuoseklaus ir ilgamečio darbo rezultatas, apibendrino profesorius P. Grecevičius.
