Atrakcija – stebėti gamtą
Specialisto žodžiais, Lietuvoje įsivyrauja ir ne itin sveikintina tradicija iš trinkelių formuoti kone ornamentinius kilimus. „Vėlgi konkursus neretai laimi įmonės, kurios net neturi architektų, tad naudoja iš savo produkcijos tai, kas brangiau, daro taip, kaip greičiau. Žmogui gal ir atrodo – štai kaip puikiai papuošė, o iš tiesų tokiais takais mes atitraukiame dėmesį nuo to, kas iš tiesų gražu, vertinga. Daug prigadinta ir Palangoje, ir Druskininkuose. O japonai tuos dalykus sugeba pateikti labai subtiliai – pilka, pilkšva, balkšva, skoningi deriniai. Viskas paprasta ir kartu kokybiška, estetiškai švaru, harmoninga, neužgožiant gamtinio vaizdo“, – įspūdžiais dalijosi
P. Grecevičius.
Pašnekovo pastebėjimu, Japonijoje jaučiama nepaprasta pagarba gamtai, senam augalui, medžiui, senam žmogui.
„Čia neišvysi nė vieno kertamo seno medžio, kaip įprasta pas mus. Net imperatoriaus sodo prieigose prie rūmų teko matyti aptvarėlį, kuriame nupjauta dalis ligoto medžio kamieno, o šalia – lentelė su paaiškinimu, kokios ligos augalas buvo sužalotas, – su išmone pateiktos edukacinės priemonės pavyzdį iliustravo mokslininkas. – Apskritai japonų požiūris šiek tiek kitoks nei mūsų, į parkus, sodus Japonijoje einama masiškai, šeimomis, džiaugiamasi, fotografuojama, tapoma. Jie labai atidžiai stebi tai, kas sukurta gamtos, ir tam gali skirti valandų valandas.“
Žmogus turi turėti veiklos
Viename imperatoriškųjų parkų P. Grecevičiui teko matyti specialią informacinę lentelę, kurioje buvo sužymėti įvairūs įvykiai, dėl kurių čia verta apsilankyti. „Japonijoje viešėjau kaip tik tuo metu, kai įvairiausiomis spalvomis nusidažė klevų lapai. Ir tuo metu į Kiotą visi masiškai plūdo pasigrožėti šiais nuostabiais vaizdais. Prisiminkime ir sakurų žydėjimo periodą. Atrodytų, kas čia tokio – vyšnios žydi. Tačiau vaizdas išties įspūdingas – seni didžiuliai medžiai linksta nuo žiedų gausos“, – kalbėjo pašnekovas.
P. Grecevičiaus žodžiais, kaip ir miestas, senamiestis, taip ir parkas be žmonių bus negyvas. „Tai ta vieta, kur žmogus turi turėti veiklos. Iš esmės tokių turtingų galimų veiklų pasiūla Lietuvoje parkų labai mažai. Galbūt vienintelė išimtis – Bernardinų sodas Vilniuje, gal dar iš bendro konteksto išsiskiria Utena, bėgant metams nepraranda aukštos estetinės ir funkcinės vertės Édouardo François André prieš šimtmetį sukurti parkai Palangoje, Užutrakyje “, – komentavo mokslininkas.
P. Grecevičiaus teigimu, šia prasme lietuviai iš japonų galėtų pasimokyti gebėjimo nedidelėje erdvėje suderinti daugybę kompozicijų. „Tai, beje, būdinga ir kinų kultūrai. Judėdamas kad ir nedideliame plote gali patirti gausybę emocijų. O einant mūsų miestų skverais neretai akys už nieko neužsikabina“, – konstatavo specialistas.
Atgal į žibalinės lempos laikus
P. Grecevičiaus teigimu, kalbant apie japonų kraštovaizdžio architektūrą minėtini ir tam tikri planavimo niuansai. „Kadaise žavėjomės suomių gebėjimu atverti interjerą į eksterjerą, suformuoti aplinką taip, kad būdami pastato viduje matytume dar vieną, jį tarsi pratęsiančią erdvę. Šis principas nuo senų laikų naudojamas ir Japonijoje. Be to, labai svarbu ir tai, kad visi sprendimai yra pagrįsti tam tikra filosofija.
