Apsisprendus atnaujinti istorinį, dar tarpukariu ar net anksčiau statytą pastatą ir jį pritaikyti šių dienų poreikiams, viena vertus, tenka susitaikyti su tuo, jog neretai nauja statyba kur kas pigesnė nei seno rekonstrukcija. Antra vertus, atnaujinant istorinius pastatus kyla nemažai iššūkių.
Pasak Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) mokslininkų, didžiausius galvos skausmus kelia nesuvaldyti oro srautai, kurie gali ne tik sugadinti istorines vertybes, bet ir sukelti negalavimų jame dirbančiam ar gyvenančiam žmogui.
„Kiekviena šalis, miestas ar bendruomenė turi stengtis išsaugoti istoriją įveiklindama ar suteikdama antrą kvėpavimą vietoms, kurios yra unikalios. Visos iniciatyvos, skirtos paveldo pastatų išsaugojimui, investavimas į jas, manau, yra pilietiškumo požymis. Atnaujinat paveldo pastatus sukuriama pridėtinė vertė ir jie išsaugomi ateinančioms kartoms“, – tikina KTU SAF fakulteto mokslų daktarė Lina Šeduikytė.
Pasak mokslininkės, galima išskirti tokius pavyzdžius, kaip dabartinį Kauno valstybinės filharmonijos pastatą, kuris originaliai buvo pradėtas statytas kaip Teisingumo ir Seimo rūmai 1925 metais. Dabar jis pritaikytas koncertams.
XVI amžiuje statytas pasiturinčio miestiečio namas Kauno senamiestyje dabar rekonstruotas ir jame veikia viešbutis. Dar vienu puikiu pavyzdžiu, kaip istorinis, savo pirminės funkcijos nebevykdantis pastatas nurodoma Panemunės pilis, įkurta 1604 m.
„Šiuo metu, jau po rekonstrukcijos, pilyje savo veiklas vykdo akademinės bei vietinės bendruomenės. Taip pat veikia viešbutis ir restoranas“, – sako L. Šeduikytė.
Tiesa, kaip tikina statybų įmonės, užsiimančios senų pastatų rekonstrukcija, vadovas Virginijus Rabačius, tokiems projektams ryžtasi ne visi verslininkai, nors valstybė bei savivaldybės finansiškai ir skatina tai daryti.
„Sakyčiau, kad yra tam tikra kategorija žmonių, kurie mato prasmę investuoti į paveldo pastatus. Panašiai kaip ir su senovinių automobilių kolekcionieriais: ne kiekvienas iš mūsų dega aistra juos pirkti, atkurti ir naudoti. Visgi juos pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, išlaikant dvasią, yra brangiau nei nusipirkti naują modelį“, – pasakoja V. Rabačius.
Pasak BETA agentūros, norint gauti 30 proc. paramą daugiabučio namo renovacijai, kuris priskirtas prie kultūros paveldo objektų, po renovacijos reikia pasiekti 25 proc. energijos sutaupymą, kai eiliniam daugiabučiui reikia pasiekti 40 proc. ribą.
Tačiau norint ją pasiekti kyla tam tikrų iššūkių, nes paveldui priskirtuose pastatuose dažnai reikia restauruoti jau esamus langus, duris, o ne keisti juos į naujus, efektyvesnius. Ne visada galimas ir paprasčiausias sprendimas – apšiltinti sienas.
Priklausomai nuo pastato statuso ir vertingųjų savybių tiek savininkai, tiek ir projekto vykdytojai susiduria su sunkumais, kaip rekonstruoti paveldo objektą, neprarandant vertingųjų savybių, nepažeidžiant paveldo reikalavimų ir užtikrinant, kad pastatas tenkins šiuolaikinius poreikius komforto ir funkcionalumo atžvilgiu.
„Kiekvienos renovacijos metu be vertingųjų savybių išsaugojimo vis daugiau mąstoma apie energijos sąnaudų mažinimą ir komforto užtikrinimą. Europos mastu istoriniai pastatai sudaro apie 25 proc. visų pastatų, tad juos rekonstruojant taip pat reikėtų prisitaikyti prisidedant prie bendro tikslo siekimo – anglies dioksido mažinimo“, – sako L. Šeduikytė.
Sienų konstrukcijos taip pat daro įtaką kritiniams parametrams. Pavyzdžiui, medinės konstrukcijos geriausiai sugeria drėgmę, reaguoja į staigius lauko ir patalpos temperatūrų skirtumus, nesulaiko šilumos sienose. Mūrinės konstrukcijos – tvirtesnės, sandaresnės ir pro jas sunkiau skverbiasi oras.
Ruošiantis rekonstrukcijai ar renovacijai, reikia pagalvoti apie energijos sąnaudų bei taršos mažinimą, oro cirkuliacijos gerinimą, drėgmės reguliavimą. Suderinti visus šiuos elementus padeda kompleksiniai sprendimai ir naujosios technologijos.
Pavyzdžiui, drėgmę garinantys „šiltieji tinkai“ ar rekuperatoriai, padedantys užtikrinti oro judėjimą ir vėdinimą. Sumažinti energijos sąnaudas, nekeičiant pastato išvaizdos, padeda geoterminis šildymas.
Mokslininkai perspėja, kad rekonstruojamuose istoriniuose pastatuose, kuriuose vertybė yra ne tik sienos, labiausiai turėtų būti atsižvelgiama į meno dirbinių, freskų bei kitų vertybės statusą turinčių objektų išsaugojimą. Jiems turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys nei žmogaus komforto užtikrinimui.
KTU SAF mokslininkų kartu su Darnių ir energetiškai efektyvių pastatų studijų programos magistrantais atlikti tyrimai parodė, kad jei šildymo sistemos veikia nepastoviai, atsiranda didelių drėgmės kiekio svyravimų, pvz., bažnyčiose, o ypatingai medinėse.
„Veikiant šildymo sistemai, temperatūra pakils, o drėgmė kris. Tačiau jei ji veikia nepastoviai, šie temperatūros ir drėgmės šuoliai kenks“, – tikina L. Šeduikytė.
Pasak jos, tirtu atveju tai kenkė paveikslams, vargonams ar kitoms bažnyčioje saugomoms relikvijoms. Būtent dėl šildymo sistemų nepastovaus darbo, patalpoje susidaro paviršių patamsėjimų, drėgmės perteklius ant sienų, teršalų nusėdimas ant paviršių.
Magistrantų tyrimai, atlikti tarpukario pastatų biurų tipo patalpose parodė, kad šaltuoju metu laikotarpiu juose esanti temperatūra tenkino reikalavimus, tačiau santykinis drėgnis buvo mažesnis nei ribinis.
Kita identifikuota problema – neužtikrinamas tinkamas natūralus vėdinimas, dėl kurio trūkumo gali atsirasti su pastatu susiję sveikatos nusiskundimai (galvos skausmai, akių ir odos sausumas, niežėjimas), kitaip žinomi kaip sergančio pastato sindromas, kurie dingsta žmogui palikus pastatą.
„Norint viso to išvengti, turime tenkinti paveldo pastatų išsaugojimui keliamus reikalavimus, prisidėti prie bendrų Europos ir pasaulinių tikslų dėl CO2 mažinimo, sykiu užtikrinti, kad tokiuose pastatuose dirbantys ar gyvenantys žmonės jaustųsi komfortiškai. Turime mąstyti ir dirbti pagal tvarumo principus, tenkinant dabartinius visuomenės poreikius, nemažinti galimybių ateities kartoms pažinti kiekvienos šalies ar regiono istoriją ir kartu tenkinti savuosius poreikius“, – pastebi KTU mokslininkė.
KTU inf.
