Nuo lapkričio pirmosios įsigaliojo Darbo kodekso pataisos, kuriomis rangovas tampa atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą subrangovo darbuotojams, jei pats subrangovas to nedaro.

„Statybos rangovų atsakomybė pasipildys atsakomybe už subrangovų darbuotojams mokamą darbo užmokestį. Kaip ir bet kurios kitos rizikos valdymas, papildomi subrangovų tikrinimai, jų veiklos priežiūra reikalautų papildomų žmogiškųjų išteklių, kompetencijos, komunikacijos, vertinimo ar neperžengiamos saugios apsikeitimo informacija tarp rinkos dalyvių ribos. Kaip tame karikatūriškame paveikslėlyje, kur vienas mojuoja kastuvu, o dešimt jam vadovauja ir jį reguliuoja“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ vadovaujanti partnerė Ligita Ramanauskaitė.

Pasak jos, naujoji rangovo atsakomybė apsiribos darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį. Rangovas taip pat bus atsakingas ir užsienio subrangovo darbuotojų komandiruotės į Lietuvą atveju. Tai nenaikina subrangovo atsakomybės savo darbuotojams, tačiau reiškia sudėtingesnius namų darbus rangovui, kad pirmos pasitaikiusios įmonės samdymas nesugrįžtų bumerangu – prievole rūpintis ne savo darbuotojais. Teigiama, kad pataisomis siekiama labiau apsaugoti statybos sektoriaus darbuotojus.

„Pasinaudodami tuo, kad biurų turime daugelyje Europos šalių, paklausėme savo skandinavų kolegų, kaip jų šalyse tvarkomasi su subrangovų darbuotojų apsauga bei ar tose rinkose veikiantys rangovai turi pareigą padirbėti aukle savo subrangovams“, – sako L. Ramanauskaitė.

Advokatas Ville Salonen, „Magnusson“ biuro Suomijoje partneris

Suomijoje nėra įstatymo, įpareigojančio statybos bendroves mokėti atlyginimus subrangovų darbuotojams. Šie turi kitų būdų atgauti atlyginimą. Pavyzdžiui, jei darbdavys dėl bankroto nesumoka atlyginimo savo darbuotojams, pastarieji gali gauti atlyginimą iš Suomijos darbo užmokesčio garantijų sistemos, kuri užtikrina darbuotojų atlyginimų mokėjimą darbdavio nemokumo atveju. Jei atlyginimas nemokamas ne dėl finansinės padėties, o dėl aplaidumo, darbuotojai gali gauti atlyginimą per teismą.

Suomijoje šiuo metu krypstama į tai, kad rangovų samdomi laisvai veikiantys subrangovai – fiziniai asmenys – gali būti prilyginami darbuotojams. Tad svarbu, kaip surašyta subrangos sutartis, ar subrangovas pakankamai savarankiškai gali įgyvendinti subrangą. Tuo tarpu, jeigu rangovas statybų aikštelėje taiko priežiūros mechanizmus, kyla rizika, kad tokia sutartis bus vertinama kaip darbo sutartis ir rangovui kils atsakomybė už tokio subrangovo asmens mokesčius, darbų saugą ir pan.

Nors statybos įmonė negali būti laikoma atsakinga už atlyginimų subrangovo darbuotojams mokėjimą, jos atsakomybė – užtikrinti, kad būtų laikomasi darbo santykių sąlygų pagal Suomijos įstatymus. Statybos įmonė privalo pareikalauti, kad subrangovo įmonė pateiktų šūsnį dokumentų, įrodančių jo patikimumą, mokumą, vykdomų procesų teisėtumą, tinkamus santykius su darbuotojais.

Jei rangovas nevykdo minėtų pareigų, jam gali tekti sumokėti aplaidumo mokestį, kuris gali siekti nuo 2000 iki 65 000 eurų – priklauso nuo to, kokias pareigas statybos bendrovė pažeidė.

Advokatas Tom Froberg, „Magnusson“ biuro Danijoje partneris

Jau keletą metų Danijoje profesinės sąjungos daro vis didesnį spaudimą Danijos parlamentui, kad šis priimtų įstatymą, pagal kurį būtų privaloma į statybos sutartis įtraukti nuostatas dėl darbo jėgos ir grandininės atsakomybės. Grandininė atsakomybė turėtų nustatyti pareigą statytojui ar generaliniam rangovui užtikrinti, kad kiekvienas paskesnis subrangovas rangos grandinėje mokėtų minimalų, taikytinose kolektyvinėse sutartyse nustatytą atlyginimą, o jeigu to nedaro – garantuoti atitinkamiems subrangovo darbuotojams, kad skirtumą jiems sumokės generalinis rangovas.

Problema iškilo priėmus Viešųjų pirkimų direktyvą, pagal kurią vyriausybė, savivaldybės ir viešos institucijos dėl reikšmingos vertės sutarčių, įskaitant statybos sutartis, privalo skelbti viešųjų pirkimų konkursus. Kai kurios stambios ES veikiančios statybos įmonių grupės sudarė konsorciumus dideliems infrastruktūros projektams, kuriuose dalyvavo daug subrangovų iš žemo darbo užmokesčio šalių (Lenkijos, Rumunijos ir Baltijos šalių) arba pačių Danijos įmonių, pasitelkiančių pigią darbo jėgą, ir kai kurie jų nemokėjo minimalaus valandinio darbo užmokesčio arba nesilaikė sutartų darbo sąlygų standartų. Sprendžiant šią problemą, buvo įsteigtas Užsienio valstybių paslaugų teikėjų registras. Kai užsienio įmonė planuoja dirbti Danijoje, ji registre turi užregistruoti paslaugą, nurodydama įmonės pavadinimą ir atskirus darbuotojus, kurie atliks darbą, rangovą, kuriam bus atliekamas darbas, kada ir kur bus atliekamas darbas.

Danijoje dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų derasi profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos, o susitarimai išdėstomi kolektyvinėse sutartyse. Darbdavių asociacijos nenori sutikti su nuostatomis dėl darbo jėgos, ypač kai numatoma ir grandininė atsakomybė. Todėl nuostatų dėl darbo jėgos ir grandininės atsakomybės įtraukimas profesinėms sąjungoms tapo politiniu tikslu. Nuostatų dėl darbo jėgos paskirtis yra dvejopa: apsaugoti Danijos dirbančiuosius nuo pigesnės darbo jėgos iš užsienio ir taip užkirsti kelią socialiniam dempingui, taip pat ir kolektyvines sutartis sudariusias Danijos įmones nuo nesąžiningos konkurencijos.

Net 90 proc. visų Danijos savivaldybių statybos ir rangos darbams taiko nuostatas dėl darbo jėgos su grandinine atsakomybe. Kelios savivaldybės nuostatas dėl generalinio rangovo grandininės atsakomybės įtraukė į savo tipines statybos sutartis, o sutikimas su grandinine atsakomybe yra išankstinė sąlyga norint dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Daugelis statybos įmonių jau pajuto pasekmes ir savo subrangovų atžvilgiu įtraukė nuostatas dėl darbo jėgos. 

Advokatė Magdalena Berg, „Magnusson“ biuro Švedijoje partnerė

2019 m. sausio 1 d. Švedijoje priimtas įstatymas, pagal kurį darbuotojui, negaunančiam atlyginimo iš savo darbdavio, atlyginimą turi mokėti toliau rangos grandinėje esanti įmonė, t. y. įmonė, kuri pasamdė darbuotojo darbdavį. Kitame etape atsakomybė už darbo užmokestį pereina pagrindiniam rangovui. Darbuotojas gali prašyti kompensacijos už 3 mėnesius, kai jam nebuvo mokamas atlyginimas. Atsakomybė taip pat taikoma mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms. Įstatymas taikomas ir komandiruotiems, ir Švedijoje įdarbintiems darbuotojams.

Švedijos profesinė sąjunga „Byggnads“ palankiai įvertino naująjį įstatymą, tuo tarpu statybos pramonės interesams atstovaujanti Švedijos statybų federacija nerimavo, kad dėl šio įstatymo gali išnykti mažos įmonės, o naujoms įmonėms bus sunkiau įsitvirtinti.

Įstatymas netaikomas, jei darbdavys arba pagrindinis rangovas yra sudaręs kolektyvinę sutartį, kuria darbuotojams suteikiama vienoda apsauga ir kurioje reglamentuota atsakomybė už reikalavimus dėl darbo užmokesčio grandinėje. Todėl įmonėms, kurios yra saistomos statybos sutarties, taikomos ne įstatymo, o kolektyvinės sutarties nuostatos. Kol kas Danijoje nėra jokios teismų praktikos šia tema, tikriausiai dėl to, kad daugelį šalies įmonių saisto kolektyvinės sutartys.