Pasinėrus į ambivalentišką rinkos ekonomiką architektui užduotį formuoja užsakovas. Pats architektas (išskyrus projektus, kuriuos patys inicijuoja eksperimentuojantys architektų biurai) tampa projektavimo užduotį materializuojančiu instrumentu. Jei architektas nevykdo užsakovo norų, jis tampa nebereikalingas, ir jį pakeičia apsukresnis konkurentas. Galia telkiasi tų žmonių rankose, kurie teikia rinkos norimus produktus, o teisinis reguliavimas iš esmės nekeičia poreikio, jis tik apriboja pasiūlą (tokiu atveju prekės kaina išauga, bet ji rinkoje išlieka).
Nebūtinai pasiseks teisiniu reguliavimu nurodyti ir pirkėjams, ir pardavėjams, kad jie turi siekti kokybiško architektūrinio rezultato. Arba kitaip tariant – paskelbti institucinį karą nekokybiškai architektūrai. Šis karas palengva jau vyksta. Projektus vertina ir tvirtina arba atmeta vyriausieji miestų architektai, abejotini projektai gali būti siunčiami į ekspertų tarybą, imamasi iniciatyvų tobulinti teisinį aparatą ir ieškoti ribojimų, kurie užkirstų kelią nekokybiškos architektūros atsiradimui.
Vis dėlto prioritetu turi tapti ne naujų ribojimų kūrimas, bet puoselėjimas tų, kurie formuoja poreikį rinkoje. Spaudimas turi būti nukreiptas ne į architektūros produktą, ne į jos kūrėją, bet į užduotį, kurią jam kelia ir privatus užsakovas, ir visuomenė.
Mano siūlomas problemos sprendimas yra stiprios ir nepriklausomos architektūros kritikos skatinimas, nes pasitelkiant aktyvią kultūrinę ir verbalinę produkciją galima formuoti architektūros paklausą. Architektų bendruomenė turi suvokti, kad neinvestuodami į nepriklausomus tyrimus, analizę ir viešuosius ryšius jie save pasmerkia pražūčiai. Pirmiausia turime formuoti nuo užsakovų ir projektuotojų nepriklausomą architektūrinę spaudą, architektūros kritikų ir istorikų sluoksnį. Turime sukurti kritinę masę žmonių, kurie gali komunikuoti su architektūra susijusias žinutes ir profesionalams, ir plačiajai publikai. Turime siekti, kad kiekvienas dėmesio vertas architektūros kūrinys būtų garsiai aptariamas viešumoje. Jis turi būti kritikuojamas, nes vidutinybės nenusipelno kritikos – ją turi atlaikyti tie, kurie pretenduoja į geriausiųjų titulą.
Kai redaktoriams nepatinka konkretus architektūros objektas, jie apie jį gali paprasčiausiai nešnekėti, o visuomenė tikrai žinos, kad vienas ar kitas pastatas yra geriausias tik tada, jei bus atlaikęs profesionalios kritikos bangą ir viešai įrodęs savo išskirtinumą. Tik aktyvi nepriklausoma bendruomenė, sugebanti atvirai pasisakyti apie tai, kas šiandien vyksta architektūros rinkoje, gali pakeisti užsakovus. Šie turi žinoti, kad tai, kas keičia miestų veidą, bus pristatoma visuomenės, profesionalų teismui ir kad nuo to priklausys jų sėkmė rinkoje.
Šiek tiek istorijos. Architektūros kritikas Reyneris Banhamas įtvirtino brutalizmo pozicijas 1966 metais išleisdamas knygą „The New Brutalism: Ethic or Aesthetic?“. Jis ant pjedestalo iškėlė tokius architektus kaip Alison ir Peteris Smithsonai ar „Archigram“. Jane Jacobs, žvelgdama į miestą iš praeivio perspektyvos ir rašydama aštrią kritiką, ne tik įkvėpė vadinamąją naujosios urbanistikos mokyklą (drauge su Lewisu Mumfordu), bet ir tapo grėsme kai kuriems Niujorko nekilnojamojo turto projektų plėtotojams bei investuotojams.
Iki 1963 metais Adai Louise Huxtable tampant pirmąja „The New York Times“ architektūros kritike, architektūra buvo retai linksniuojama viešuosiuose dialoguose, o šios moters nuomonė turėjo įtakos ir politikams, ir plėtotojams.
