Tęsiame diskusiją, aptardami architektės, teisininkės, Lietuvos architektų rūmų vicepirmininkės Daivos Bakšienės pranešimą, skaitytą konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“, bei straipsnį žurnale „Statyba ir architektūra“ – „Architektūros kokybės kriterijų poreikis: praktiniai ir teisiniai aspektai“. Šiuokart skelbiame architekto Mato Šiupšinsko nuomonę.
Apibrėžti, kas yra architektūros kokybė, XXI amžiuje nėra lengva. Greičiausiai – ir sunkiai įmanoma. Pliuralistiniame globalizuotame pasaulyje, besivadovaujančiame postmoderniąja pasaulėžiūra, vertybės, deja, tampa sąlygiška kategorija.
Gyvendami laikotarpyje, kuriame abejojama objektyvaus vertinimo galimybe, netenkame įrankių diskutuoti apie kokybės vertės kriterijus ne tik architektūroje, bet ir apskritai kultūroje. Ši būklė nėra tik XXI amžiaus produktas, juk dalis modernistų (jei atmestume tuos, kurie atstovavo racionalistų stovyklai ir tikėjo socialiniu bei technologiniu visuomenės progresu) irgi atmetė kanonus ir priešinosi įsitvirtinusiam status quo.
Vis dėlto idealizuotas modernistų naratyvas – architektas kaip kūrėjas, gyvenamosios aplinkos inžinierius, nešantis ant savo pečių socialinę atsakomybę, siekiantis padėti likusiai visuomenės daliai – kurį laiką buvo itin dažnai naudojamas visame pasaulyje. Technokratiškas tikėjimas, kad dizainas gali transformuoti visuomenę, reikalavo ieškoti objektyvių kriterijų. Ir nors ne visiems modernistams buvo būdingas racionalistinis požiūris, būtent jis sulaukė daugiausia visuomenės dėmesio, o vėliau, XX amžiaus antrojoje pusėje – ir kritikos.
Abejoju ne pačiais kriterijais, bet teigiama teisinio reguliavimo įtaka architektūros kokybei. Mano manymu, kokybę lemia ne įstatymai (kuriuos galima apeiti), bet vidinės kūrėjų ir užsakovų nuostatos. Siekiant kokybiškos architektūros turi būti ne kuriami nauji ribojimai, bet skatinama kokybiškos architektūros paklausa rinkoje. Kaip skatinimo priemonę siūlau kokybišką ir stiprią architektūros kritikų veiklą, orientuotą į viešąją erdvę, į diskusijų ir kritinio požiūrio skatinimą.
Išskirčiau tris kertinius punktus. Mano manymu, objektyvių kriterijų paieška yra paskatinta senų stigmų, kurios būdingos ne šiuolaikinei, bet XX amžiaus vidurio technokratišku mąstymu besivadovaujančiai architektūros bendruomenei.
„Neturėjimas kiek objektyvesnių architektūros vertinimo kriterijų neigiamai veikia ir pačią architektūrą, ir jos kūrėjus, kurie dažnai pagrindines jėgas yra priversti skirti smulkmenoms, užuot projektavę aukšto meninio lygio statinius, kuriems būtų galima taikyti socialistinio realizmo mene vertinimo kriterijus“, – rašyta 1979 metais žurnale „Statyba ir architektūra“.
Tokia citata puikiai iliustruoja, kaip naivu matuoti architektūrą pagal vieną neva teisingą kurpalių ir kad toks matavimas gali būti nesunkiai panaudotas advokatauti vienokiai ar kitokiai santvarkai. Architektūros kokybės suvokimas keičiasi kas dieną, kinta ir kontekstas, kuriame gimsta ta architektūra, todėl sudėti visa tai į reglamentus paprasčiausiai neįmanoma. Teisiniai instrumentai gali kurti palankią terpę architekto veiklai, bet jie negali nurodyti autoriui ar vertintojui, kokia turi būti gera architektūra. Griežtinant kontrolę prikuriama biurokratinių užkardų, kurie apsunkina projektų derinimą, bet negali užtikrinti kūrybiško, gero rezultato.
