Investicinės srities įvertinimas ženkliai atsiliko nuo šalies vidurkio (34,4 balo) ir siekė 26,6 balo (iš 100 galimų).
Vienam gyventojui tenkančių ūkio subjektų skaičius išaugo nuo 14 2012 metais iki 15 2013-aisiais. Taip pat šiek tiek gerėjo ir tiesioginių užsienio investicijų rodiklis: vienam gyventojui 2012 metais jų teko 590 litų. Šis rezultatas gerokai blogesnis nei šalies rajonų vidurkis – 3566 litai. Po ženklaus materialinių investicijų augimo (beveik du kartus) 2011 metais, 2012-aisiais materialinių investicijų situacija blogėjo. Vienam gyventojui teko tik 2242 litai, o šalies vidurkis buvo 3533 litai.
Ignalinos rajonas išsiskiria itin nepalankia mokesčių aplinka. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas siekia 1 proc. ir yra tarp aukščiausių šalyje. Panaši ir verslo liudijimų situacija. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis siekia 1000 litų ir beveik du kartus viršija šalies vidurkį (598 litus). Žemės mokesčio tarifai vidutiniškai 50 proc. viršija šalies vidurkį, taip pat taikomas maksimalus 4 proc. tarifas nenaudojamai žemei. Siekiant pritraukti daugiau investicijų, pirmiausia reikėtų peržiūrėti mokesčių tarifus – jiems mažinti erdvės tikrai yra.
Turi neišnaudoto potencialo
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas BESAGIRSKAS
Ignalinos rajonas susikoncentravęs į turizmo sektoriaus plėtrą. Čia labai gražiai sutvarkytos viešosios erdvės, tik gaila, kad tam lėšų skiriama daugiau nei verslui. Tad ilgainiui Ignalinos rajonas gali nebepajėgti pritraukti turistų.
Kadangi rajono gamta yra graži, čia gausu lankytinų vietų ir jau sutvarkytos viešosios erdvės, pats laikas susirūpinti parama verslui. Reikėtų sukurti labai aiškią strategiją ir numatyti jos įgyvendinimo priemones. Ignalina turi kurortinės teritorijos statusą, ir tai reikėtų labiau išnaudoti kuriant reikiamą infrastruktūrą, sudarant sąlygas ateiti investuotojams.
Viena vertus, jeigu verslui bus sukurtos palankios sąlygos investuoti, savivaldybei pačiai nereikės galvoti apie reikiamų sveikatingumo centrų, pramogų objektų statybą – viską padarys privatūs investuotojai. Kita vertus, pačioms savivaldybėms yra per didelė našta administruoti tokius kompleksus, kurie galiausiai tampa nuostolingi.
Ir dabar Ignalinoje yra objektų, pavyzdžiui, žiemos sporto centras, kur privatūs investuotojai galbūt geriau tvarkytųsi, sugebėtų geriau administruoti ir išplėtoti infrastruktūrą.
Žinoma, keisti krypties Ignalinai tikrai nevertėtų, rajonas užsirekomendavęs kaip turistams skirtas kraštas. Jis turi labai gerą susisiekimą su sostine geležinkeliu, kuris kainuoja tikrai nedaug. Tad reikėtų tik sustiprinti vadybą.
Dar vienas neišnaudotas Ignalinos rajono potencialas – nuotoliniu būdu dirbantys informacinių technologijų specialistai. Pasaulyje tokie žmonės renkasi gražaus gamtovaizdžio vietas, kuriose veikia šviesolaidinis interneto tinklas, šalia yra rajono centras. Tad Ignalina – idealus variantas tokiems specialistams įsikurti. Vis dėlto trūksta reklamos, rajonas per mažai apie save pateikia žinių viešojoje erdvėje. Tai tolygu situacijai, kai nuperkamas bolidas, bet juo negalima naudotis lenktynių trasoje – tesirūpinama jo priežiūra garaže. Laikui bėgant tokio bolido laukia liūdna perspektyva – surūdys ir bus išvežtas į sąvartyną.
