Blog

Marius Jablonskis. Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos – laikas ne konkuruoti, o vienytis

Marius Jablonskis
Marius Jablonskis (STUDIO B13 nuotr.)

Apie 4 tūkst. specialistų turinčios ir per 20 tūkst. projektų per metus įgyvendinančios Norvegijos architektūros, inžinerijos ir dizaino konsultacijų bendrovės „Norconsult AS“ technologijų vadovas Marius Jablonskis pamena laikus, kai statybos projektų brėžiniai dažniausiai buvo piešiami ranka, o į brėžinius, paruoštus kompiuterinėmis programomis dar buvo žiūrima su šypsena.

„Anksčiau žmonės dirbdavo ir braižydavo ant lentų, apsirengę baltais kostiumais – kaip gydytojai. Tai buvo tikras menas ir tai vyko prieš kokius 100 metų. Panašiai dirbo ir mano tėvai, kurie buvo inžinieriai. Su laiku nuo pieštukų ir tušo perėjome prie CAD programų, bet pagrindiniai darbo principai nepakito. Ką darėme, darome ir dabar, tik su kompiuteriu“, – tvirtina M. Jablonskis.

Bendraudamas su portalo SA.lt žurnalistu, Norvegijoje jau dešimt metų dirbantis lietuvis teigia, jog čia atvyko dėl to, jog ši šalis yra itin pažengusi statybų skaitmenizacijos procesuose.

„Čia viskas yra kur kas labiau priekyje. Kuomet čia atvykau 2010-aisiais, Norvegijos valstybinės institucijos jau buvo atsakingos už visuomeninių pastatų vystymą ir fokusavimąsi ties aukštais standartais“, – sako pašnekovas.

Norvegijoje veikia „Statsbygg“ – valstybės administravimo įmonė prie Savivaldybių ir modernizacijos ministerijos, kuri įgyvendina parlamento priimtą politiką valstybinės statybos ir nekilnojamojo turto sektoriuje. Šios įstaigos pagrindinis uždavinys yra visuomenei kurti ekonomiškai efektyvias funkcines patalpas.

Nuo 2007 m. šalyje buvo dirbama ties BIM (angl. Building Information Modeling) įgyvendinimu, o jau nuo 2011 m. „Statsbygg“ kėlė BIM naudojimo reikalavimus visuose statybos projektuose ir sukūrė bendrinį reikalavimų rinkinį.

„Šioje srityje Norvegija yra viena iš pasaulio lyderių, bet šiandienos kapitalistiniame pasaulyje, kur pagrindinis vertės matas yra finansinė įmonės, o ne visuomenės nauda, labai sudėtinga apčiuopiamai nurodyti technologinių inovacijų sukurtą vertę ir atskirti ją nuo projekto valdymo ir žmogiškųjų resursų sukuriamos vertės.

Kuriame sudetingesnius projektus ir dar yra labai daug kur tobulėti, ypač jei žiūrėsime į visą statybų industriją bendrai, o ne į pavienes sekmės istorijas. Išbandome naujas bendradarbiavimo formas, pagal kurias visi gali dalintis rizika bei laimėjimais po lygiai – tiek užsakovai, tiek projetuotojai, tiek rangovai. Dar niekas nėra suradęs vienos idealios formulės, bet bandyti nesiliovėme“, – teigia M. Jablonskis.

– Mariau, ką pamenate iš tų laikų, kuomet kompiuterinės braižymo programos dar buvo naujiena?

– Daug metų atgal man pačiam teko braižyti ranka. Atsiradus pirmosioms tam skirtoms kompiuterinėms programoms, iš karto buvo skeptikų, kurie sakydavo, jog negaliu su kompiuterinėmis programomis braižyti greičiau, negu jie ranka. Jie sakė, kad tai per daug laiko atimantis procesas – esą man reikia išsirinkti linijų stilių, storį, tris kartus paspausti ir tik tuomet gausiu liniją.

Pagrindinė problema yra ne technologija pati iš savęs, bet labiau žmogiškasis faktorius ir priešinimasis pokyčiams. Niekas jų nemėgsta ir niekas nenori keistis, jei tam nėra priežasties. Tačiau kaip jau istorija įrodė ne kartą – viskas kas gali buti skaitmenizuota, bus.

Niekas nemėgsta pokyčių ir niekas nenori keistis, jei tam nėra priežasties. Tačiau kaip jau istorija įrodė ne kartą – viskas kas gali buti skaitmenizuota, bus.M. Jablonskis
vamma

„Vamma“ hidroelektrinės statybos Norvegijoje („Norconsult AS“ nuotr.)

Buvo laikai, kai braižiau su „AutoCAD“ programa architektams, kurie to nesugebėdavo padaryti patys. Kaip tuometiniam moksleiviui, tai buvo neblogas verslas, nes ne visi galėjo kurti skaitmeninius brėžinius. Buvo tam poreikis ir klientai už tai mokėjo. Su laiku visi pradėjo tai daryti ir tai tapo norma. Galiausiai skaitmenizavome darbą, visai nepakeitę proceso.

Kitas inovacijos bumas buvo, kai mus pasiekė BIM. Tuomet baiginėjau universitetą, teko dirbti tiek projektavimo, tiek konsultavimo įmonėse. Visi kalbejome apie tai, koks nuostabus yra BIM, kaip pereiname iš dvimačio projektavimo į trimatį, prie to, kad kuriant trimatį modelį, brėžiniai generuojasi automatiškai, kad pakeitus vieną elementą, tuo pačiu pasikeis ir aplinkiniai, o žiniaraščiai bei brėžinai atsinaujins automatiškai ir visų svarbiausia – galėsime atlikti daugiau koordiuoto darbo ankstyvoje stadijoje. Pirmas dalykas, nuo ko pradėjome, buvo grafiniai standartai ir apipavidalinimas, kad tik tie mūsų brėžiniai ir lentelės atrodytų lygiai taip, kaip atrodė anksčiau.

Inžinieriai ir architektai pradėjo atlikti daugiau darbo ankstyvose projekto stadijose, bet galutinis variantas vis tiek buvo brėžiniai, nepaisant to, kokiu būdu jie buvo sugeneruoti. Kadangi rinkoje turime vieni su kitais konkuruoti, o klientai tikisi kokybės ir projektavimo be klaidų, tikėtis papildomo mokesčio už inovacijas buvo naivoka. Skaitmenizavomės dar kartą, mokėjome dar daugiau už programinę įrangą, dar daugiau darbo ėmėme atlikti ankstyvose projektavimo fazėse, bet visą šią pridėtinę vertę tiesog padovanojome.

Jeigu pažiūrėti į statistiką, tai projektai yra pastatomi vėliau nei planuota ir už didesnę kainą, nei planuota. Kiek mes tos vertės sukuriame industrijoje ir kas ta verte pasinaudoja, kol kas labai didelis klausimas, bet tais atvejais, kai pačiam tenka atsidurti užsakovo pusėje, tikrai nepanašu, kad ji pasiekia galutinius vartotojus.

– Sklinda kalbos, jog statybų inžinerijos industrijoje yra juntamas susiskaldymas – vieni projektuotojai noriai priima inovacijas ir skaitmenizacijos procesus, o kiti ne. Ką apie tai manote?

– Šiuo metu bandome suprasti, kaip galime suvienyti suskaldytą industriją. Mūsų industrija labai suskaidyta, mėgstame rodyti pirštais vieni į kitus.

Jaunesnė karta dirba su modeliavimu, o vyresnieji, kurie jau su žilais plaukais ir turi daug patirties, taip greitai nesitaiko prie naujovių. Kaip inžinieriai, mes esame dažniausiai pragmatiški ir ne tie, kurie labiausiai mėgsta inovuotis. Būna, kad jaunas specialistas, padaręs kokį nors išilginį pjūvį per komplikuotą konstrukciją, iš vyresniojo gauna pastabų, kad turėtų pataisyti sugeneruotą brėžinį ir padaryti taip, kaip jis anksčiau darė ranka.

Tada žmonės pradeda generuoti dvimatį brėžinį iš trimačio modelio, daryti visokius rankinius pakeitimus, braižyti fiktyvias linijas ir štrichuoti. Artėjant projekto pabaigai, atsiradus pakitimams, visi pradeda skubėti ir kadangi brėžiniai yra teisiškai reikalaujami pagal sutartį, dažnai niekas to prištrichuoto modelio nebetaiso, o pradeda keisti detales tiesiai brėžiniuose.

Tokiu atveju, rangovas atsidaro tą modelį, kad išsitrauktų jam reikalingą informaciją ir ne viską ten randa, o pamatęs bent vieną neatitikimą, jis nusprendžia nepasitikėti tuo modeliu. Tol, kol modeliai netaps kontraktiniu galutiniu pristatymu, tol skaitmenizacijos vertė gali gautis ir negatyvi.

Kiekvieną kartą, kai darai kažką naujo, tai būna rizikinga, o statybų inžinerijoje juk vienas svarbiausių dalykų yra minimalizuoti riziką. M. Jablonskis
vamma

„Vamma“ hidroelektrinės Norvegijoje projektavimas.

Takoskyra industrijoje yra juntama netgi tokiose didelėse įmonėse kaip mūsų. Turime 4 tūkst. darbuotojų ir ne kiekvienas specialistas ar klientas ryžtasi eiti visiškai integruotos skaitmenizacijos keliu. Visą įmonę paimti ir apsukti, kad visi ir visuose projektuose pristatinėtų tik intergruotus modelius, yra sudėtinga. Ir čia kalbame ne tik apie projektavimą, bet ir apie rangovus, klientus ir valstybines instancijas, kurioms vien peržiūrėti savo reikalavimus ir juos pakeisti, prireikia nemažai laiko.

Kiekvieną kartą, kai darai kažką naujo, tai būna rizikinga, o statybų inžinerijoje juk vienas svarbiausių dalykų yra minimalizuoti riziką. Pirmas klausimas pasiūlius kažką naujo visada bus – ar jau esame tai darę ir kokie buvo to rezultatai?

Keletą metų atgal „Norconsult AS“ nusprendė prisiimti šią riziką ir įkalbėjome klientus bei rangovus leistis į „neištirtą teritoriją“: projekte, kuriame brėžiniai nebus generuojami iš viso, tiek užsakovai, tiek rangovai bei jų subrangovai naudojo tik modelį. Kad testavimas būtų įdomus, pasiėmėme labiausiai kompleksiškus projektus, pradėjome nuo didžiausios Norvegijoje hidroelektrinės. Padarėme tai ir įgyvendinome, pastatėme ją be ranka darytų brėžinių, nors rangovai ir užsakovai pradžioje buvo skeptiški. Kai noro tam yra, viskas įmanoma.

Kalbant apie ateitį, turiu didelę viltį, nes naujoji inžinierių karta labai atvirai mėgsta dalintis viskuo. Reikia, kad būtų mažiau konkurencijos, industrijai labiau dabar reikia bendradarbiavimo, kuris visiems atneštų naudos.

– Palyginkite Norvegijos ir Lietuvos progresą statybų skaitmenizacijos kelyje.

– Kiek girdejau, Lietuva irgi eina į priekį. Tačiau pažiūrėjus į Norvegijos ir Lietuvos resursus, tai yra nesulyginami dalykai. Norvegijoje gera finasinė padėtis šalies mastu ir brangiausias resursas čia yra žmogaus darbo laikas, o ne technologijų, įrangos ar medžiagų. Kad išliktų konkurencingi tartautineje rinkoje, žmonės yra priversti efektyvizuotis ir skaitmenizuotis, taigi, tai yra labai palanki dirva technologinėms inovacijoms.

– Kokios šalys yra šio proceso lyderės?

– Yra sunku įvardinti vieną šalį lyderę. Dideli automatizacijos tempai pastebimi tose šalyse, kurios turi gerą ekonomiką.  Bet jei kalbama apie situaciją visos šalies mastu, tai mažos šalys turi didesnį pranašumą. Mažą rinką yra daug lengviau pakeisti nei didelę, taigi, Skandinavijos šalys, Singapūras turi didelį pranašumą prieš, pavyzdžiui, JAV, kur daug inovacijų vyksta pakrantėse. Turiu galvoje – San Franciską, Bostoną ir kitus miestus, kurie moka pritraukti talentą vystant dirbtinio intelekto projektus. Visgi, visai kitokia situacija ten yra žemyne, kur CAD (angl. computer-aided drafting) yra žymiai labiau paplitęs nei BIM.

Yra labai svarbu atskirti trumpalaikį užsivedimą nuo realios situacijos. Dažnai sutinkame industijoje intriguojančias inovacijas, o pasidomėjus detaliau ar pabendravus su projekto dalyviais, paaiškėja, kad nemažą dalis visgi buvo „rūkas“, kuris laikui bėgant turi tendencija išsisklaidyti.

Juk būna, kad perskaitai straipsnį apie kažkur statybose jau robotizuotą ir automatizuotą techniką, pavyzdžiui, koks nors robotas gręžioja skyles automatiškai ir tiksliai. Taip, tai sėkmė, matomas potencialas, bet pasakyti, kad tas vieno roboto išradimas ir pritaikymas dešimtyje projektų, kad tai pakeitė visą industriją, negalime.

– Kokia jūsų manymu statybos skaitmenizacijos ateitis?

– Žvelgiant į ateitį ir turint omenyje dirbtinio intelekto galimybes, automatizaciją, matome problemą, kad kaip industrija, nesugebame kol kas tos vertės išlaikyti. Kol kas ją išlaikyti sugeba įmonės, kurios pačios daro viską – projektuoja nekilnojamąjį turtą, stato ir galiausiai parduoda.

Labai gerų pavyzdžių yra Nyderlanduose. Olandai taiko „Design for Manufacturing and Assembly“ (DFMA) koncepciją gamyboje, suteikiant efektyvumą statyboms.

Pagal šią koncepciją gamyklose yra pilnai automatizuota surinkimo linija, kuri gali surinkti tokius klojinius, kokių reikia ir tai daroma automatiškai, tiesiai iš modelio.

Ir kalbame ne tik apie betoną bei armatūrą, bet ir apie apšiltinimą, elektros istaliaciją ir t.t. Tai automatizavus, galima automatizuoti ir planavimą, pristatymą bei surinkimą. Tai iš esmės sprendžia didžiausią mūsų industrijos problemą ateityje: nykstančią ir senstančią darbo jėgą mūsų sektoriuje.

Projektavimas jaunimo rate nebelaikoma ypatingai populiaria profesija, tai atrodo kiek nuobodoka, o statybos tapatinamos su purvinu darbu. Tai nėra patrauklu jaunimui ir tą galiu pasakyti iš patirties. Nei vienas iš mano trijų berniukų nesvajoja dirbti statybų sektoriuje ir tai suprantama.

Nieko nėra stabilesnio už kaitą ir prieštarauti neverta, kad ir kaip norėtųsi. Nebėra klausimo ar įvyks statybų revoliucija, tik klausimai kada ir kaip. Ir visai tikėtina, kad ateities „gamer‘iai“ ir „youtube‘riai“, kurie gimė technologijų suvienytame pasaulyje, pakeis ir mūsų industriją, ir tai padarys, ko mes vaikydamiesi finansinės naudos padaryti nesugebėjome.

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.