Blog

Ieškant architektūros Vilniaus galerijose

galerija
Kūrinių žaidimas su grindų plytelėmis. Tomas Martiškauskis. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Paprašytas parašyti „Statybai ir architektūrai“ apie architektūrą meno galerijose (1), iš pradžių kiek sutrikau. Mat, viena vertus, galerijos yra vizualios kultūros sklaidos erdvės, taigi, tarsi savaime artimos architektūros laukui, tačiau, kita vertus, Vilniuje nežinau nė vienos naujai pastatytos galerijos (2), o žinomose ryškesnių architektūrinių sprendimų nelabai galėjau prisiminti. Pradėjau mintyse vardyti: „Vartai“, „Niša“, „Arka“, „Tiltas“. Jei ne interjeruose, tai pavadinimuose architektūros tikrai apstu. Tai kodėl galerijoms tokios būdingos architektūrinės konotacijos ir apskritai, ką architektūra jose veikia?

Paranki balta erdvė

Noriu iš karto atsiprašyti tų, kuriems viena atsakymo dalis pasirodys pernelyg elementari, idant galėčiau pradžiuginti dar apie tai negalvojusius. Architektūra yra vienas galingesnių metaforų generatorių ir to ilgai įrodinėti nereikia. Tiesiog pamėginkite patys mintyse pavardyti svarbiausius pastatų elementus stebėdami, kiek iš šių pavadinimų vartojami perkeltine prasme. Tad nenuostabu, kad galeristai, kviesdami žmones peržengti iš kasdienybės į meno pasaulį, mielai pasinaudoja parankiomis, o kartais ir tiesiogiai matomomis architektūrinėmis metaforomis, kurios tą transcendavimo žingsnelį ir padeda atlikti. Juokais pamėginau paieškoti, ar, pavyzdžiui, yra tokia galerija „Langas“, kad ir kiek tiesmukai tai atrodytų, ir beveik atspėjau – radau „Kauno langą“.

Galima sakyti, kad galerijose architektūra perkeltine prasme ryškesnė nei tiesiogine. Tai nesunkiai suprantama: juo subtilesni, jautresni, intymesni kūriniai rodomi galerijoje, tuo daugiau dėmesio jiems turi likti, o architektūra tam geriau padeda būdama nebyli. Padeda įžengti į autonomišką kūrinio pasaulį, kuriuo taip tikėjo modernistinės architektūros apologetai. Ir nors jau penktasis dešimtmetis, kaip ši neutralios architektūros idėja, vadinama „white cube“ (liet. „baltasis kubas“), sukritikuota (3), daugybė šiuolaikinių galerijų vis dar ja vadovaujasi.

Iš dalies laiko išbandymą atlaikė ne baltoje erdvėje atsirandantis kūrinio sakralumas ar autonomija, o balto lapo, erdvės kaip medijos koncepcija. Suteikti baltą foną tapybai dabar nebe taip svarbu, kaip leisti menininkui galerijoje kurti savą mikrokosmosą. Kaip balta drobė paranki (nors nebūtina) tapytojui, taip ir instaliacijų kūrėjams baltos, lygios sienos daugeliu atvejų padeda lengviau išgauti norimą erdvės efektą (net jei reikia jas perdažyti juodai), nei tą leistų padaryti skirtingų formų ir medžiagų apsupta erdvė.

Galerijos fasado transformavimas pagal urbanistinį kontekstą. Paroda / prɒkˈsiːmɪks / Proksemika / Proxemics. Luko Avėno nuotr.

Galerijos fasado transformavimas pagal urbanistinį kontekstą. Paroda / prɒkˈsiːmɪks / Proksemika / Proxemics. Luko Avėno nuotr.

Erdvės kaip medijos režimą neblogai demonst ruoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija „Sodų 4“. Pagrindinė jos erdvė – tik nedidelis kambariukas su langu į Sodų gatvę, aukštomis lubomis ir laiptais į rūsio salytę. Architektūrinių sprendimų, atsiradusių įkūrus galeriją, beveik nėra: tiesiog baltai perdažytos sienos ir pakeistas apšvietimas. Rūsčios, euroremontinę istoriją menančios grindų plytelės iš pirmo žvilgsnio žymi menką nekomercinės galerijos finansinį pajėgumą, tačiau jei pamanysite, kad tai sykiu ir nuosekli pozicija, siūlanti pastebėti praeities ir dabarties aplinkybes bei galbūt su jomis paieškoti kūrybingo santykio, tikriausiai labai nesuklysite. Kritišką, linkusį dekonstruoti požiūrį rodo ir baltai perdažytas pigių pakabinamųjų lubų karkasas, iš kurio tiesiog pašalintos lubų plokštės. Tad nenuostabu, kad „Sodų 4“ pasirodančiais praeities kontekstais menininkai neretai pasinaudoja, pavyzdžiui, kūrinį sukuria, perdarydami nemalonias plytelių grindis (arba kaip tik žaidžia su šių plytelių raštu), o kartais net kontekstualiai transformuoja fasado įvaizdį, flirtuodami su komercijos ir šešėlinės veiklos kupinu stoties rajonu. Tad architektūra, tas erdvinis-kultūrinis galerijos erd vės sluoksnelis, čia efemeriškas, ir jo silp numas, jo gebėjimas mutuoti, netgi tapti kūriniais tampa privalumu. Kai kuriose parodose apskritai galima suabejoti, ar erdvėje vis dar yra architektūros požymių, ar beliko tik meno kūrinys su adresu mieste.

Kalbant apie adresą, reikėtų pažymėti, kad, prieš įsikurdama Sodų gatvėje, ši galerija veikė mediniame namelyje Žvėryne. Tuomet ji vadinosi taip pat pagal adresą: „Malonioji 6“. Tad adresas, kaip urbanistinis žymeklis, tampa dar viena nuoroda į „site-specific“ mąstymą.

Vietos nurodymas mieste Vilniaus galerijų pavadinimuose taip pat gana dažnas: „Pamėnkalnio“, „Pilies“, „Užupio“… Čia išskirtinę poziciją užima kita meno lauke aktyvi galerija „AV17“, kuri, keisdama vietą mieste (persikeldama iš Aušros Vartų 17 į Totorių gatvę), savo pavadinimą nutarė išsaugoti. Akivaizdu, kad taip puoselėjamas prekės ženklas, ir šis veiksmas gražiai iliustruoja šios galerijos skirtumą nuo nekomercinės „Sodų 4“.

Iš pirmo žvilgsnio „AV17“ – klasikinė nedidelė baltojo kubo tipo galerija, turinti porą švarių kambariukų baltomis sienomis ir aukštomis lubomis. Į akis krinta gražios lietos grindys su netikėtai dekoratyviais pustoniais ir kiek tiesmuka jų jungtis su sienomis be grindjuosčių. Profesionalus kryptinis apšvietimas tiesiog padaro savo darbą, tvarkingai rekonstruotos senos durys lieka nematomos, o plastikinės palangės ir pigūs radiatoriai, kurie kituose kontekstuose rėžtų akį buitiškumu, čia tiesiog tonaliai pranyksta bendroje visumoje ir tikriausiai niekam negalėtų sudrumsti gero pirmojo įspūdžio. Pastebimas ne tik atidumas detalėms, bet ir supratimas, į ką verta investuoti, o kur visiškai pakanka pigių sprendimų. Atidumas detalėms ir šeimininkiškumas tiesiog akivaizdus, todėl negalima nepaminėti, kad šie sprendimai daryti ne architektų, o galerijos šeimininkų.

Rimanto Milkinto parodos „Daugmaž vidurdienis“ fragmentas. Galerija „AV17“.

Rimanto Milkinto parodos „Daugmaž vidurdienis“ fragmentas. Galerija „AV17“.

„AV17“ erdvių charakteris beveik sėkmingai anoniminis, beveik tikras baltasis kubas ta modernistine prasme, kuri tiesiog suteikia foną, tačiau pati nenoriai tampa kontekstu ir leidžiasi įtraukiama į kūrybinį žaidimą. Nors interpretavimo absoliučiai išvengti tikriausiai neįmanoma – štai vieno Yasmino Alto kūrinio žiūrovams tenka patiems spėlioti, ar šios dvi betoninės kolonos sąmoningai stengėsi „išaugti“ iš labai artimos tekstūros betono grindų ir kažką tuo parodyti, ar tai įvyko atsitiktinai.

Grindys šioje galerijoje tikrai gražios, gal net per gražios – jų sunku nepastebėti. Taip pat kaip sunku nepastebėti pastaruoju metu išryškėjusio meno lauko diskurso apie grindis. Pavyzdžiui, konceptualus Eglės Grėbliauskaitės projektas (4) sukritikavo VDA parodų salės „Titanikas“ grindų dangą (keramines plyteles) ir ėmėsi veiksmo jas pakeisti į vientisas lieto betono grindis. Beveik tuo pačiu metu įvykusi įspūdinga Eglės Ridikaitės paroda (5) dar kartą nukreipė žvilgsnius žemyn. Dėl šių projektų 2016-uosius net buvo siūloma (6) tituluoti „Grindų metais“.

Dar trumpam grįžkime prie „AV17“. Norint geriau suprasti šios galerijos identitetą, reikėtų daugiau pasakyti apie jos buvusią erdvę Aušros Vartų gat vės rūsiuose. Ten, dirbdama simbiozėje su juvelyrine parduotuve, su kuria dalijosi įėjimu, galerija stengėsi rodyti daug mažosios plastikos, šiuolaikinės juvelyrikos meno ar bent jau erdvinių objektų. Ir tai buvo natūralu ne tik ekonominiu, bet ir erdviniu požiūriu: skliautuoti, drėgnoki senamiesčio rūsiai tiesiog fiziškai siūlė nekabinti ant sienų nieko plokščio ar popierinio, ir iš dalies dėl pačių erdvių, bent, mano subjektyvia nuomone, ten rodomos parodos neretai peraugdavo į smagias ir ryškias eksperimentines instaliacijas. Naujosios patalpos, viena vertus, suteikia daugiau autonomijos žanro prasme, tačiau sykiu atneša ir klasikinės šiuolaikinės galerijos kodą, grasinantį nubraukti ir, tikėkimės, kažkuo pakeisti dalį anksčiau buvusio išskirtinumo.

Kita gana jauna galerija – Trakų gatvėje įsikūrusi „Grafo“. Tai į meno pirkėją orientuota galerija rūsyje, turinti fizinę-ekonominę giminystę su restoranu pirmame aukšte ir tuo iš pažiūros gimininga (7) „AV17“. „Grafo“, kaip ir sufleruoja pavadinimas, savo turiniu ir interjeru pretenduoja į solidumą ir kokybę. Čia jau galime kalbėti apie interjero architektūrą, kurią sukūrė „Archinova“ kartu su „PLH Arkitekter A/S“ iš Danijos. Paveikslams kabinti sukurtos specialios lengvos sienutės, sureikšminančios kiekvieną darbą, sykiu ir interjero dizainą, mat pačios dekoratyviai atsiskiria nuo švelnių mūro ir betoninių grindų pustonių.

Yasminas Altas, „Brutalistinės kolonos fragmentas“, 2017. Justino Dūdėno nuotr.

Yasminas Altas, „Brutalistinės kolonos fragmentas“, 2017. Justino Dūdėno nuotr.

Kontrastus kuria ir ryškūs juodi inžineriniai elementai: gausus kryptinis apšvietimas ir dažyti ortakiai. Aplinka tikrai nepriekaištinga, alsuojanti santūria ir solidžia XXI a. verslo dvasia (kokia dabar dažnai sutinkama, kai senuose pastatuose įsikuria biurai ar kavinės), ir detalėms čia skirta tikrai daug dėmesio. Erdvėje, kuriai jau suteikta savarankiška architektūrinė kokybė, kūrinių rodymo vieta ir charakteris taip pat griežtai suprojektuoti, o apie fizines invazijas parodai perdažant sienas ar grindis čia tikriausiai nebesvarstoma. Tai apibrėžia, sykiu šiek tiek riboja ir rodomų kūrinių selekciją, ir jos eksponavimo būdus, kas savaime, sakyčiau, ne tiek trūkumas, kiek savasties turėjimas.

Dar ryškiau ir griežčiau savo identitetą formuoja galerija „Arty Cube“, įsikūrusi Klaipėdos gat vėje. Spalvingas, ryškus ir energingas, namus menantis jos interjeras, sukurtas Elžbietos Skunčikienės, tikrai nesiekia būti universaliai patogus visiems kūriniams. Net grindys čia parinktos prieštaraujant nerašytoms parodinių erdvių konvencijoms: ir pirmasis aukštas, ir net rūsys išklotas gana margu natūralaus medžio parketu. Tačiau ta kūryba, kuri čia eksponuojama, interjere puikiausiai dera ir rodo nuoseklų šeimininkų skonį, anot jų pačių, „sąmoningai oponuojantį dominuojančioms skandinaviškoms madoms“.

Paminėjus šiuos kelis pavyzdžius jau galima matyti, kad Vilniaus galerijų architektūra greta kūrinių eksponavimo ir tarnavimo kūrybine medija atlieka ir erdvinio pasakojimo funkciją, kuri padeda išryškinti galerijų savastį, veikimo būdus ir su jomis siejamus lūkesčius. Ir šiuos procesus visai patogu stebėti per klasikine tapusią baltojo kubo optiką – gal ją šiek tiek pareguliavus. Nors baltojo kubo koncepcija labiausiai kritikuota už dirbtinį meno susakralinimą ir atitraukimą nuo realaus pasaulio, tačiau ši kritika aktuali ne visuomet. Juk ne visi kūriniai ieško santykio su aktualijomis, ne visi įdarbina kasdienybės kontekstus ar siekia horizontalaus politiškumo.

Galerijos erdvės diktatą, kuris nederamai užgožtų kai kuriuos kūrinius, taip pat galima matyti kaip kultūrinę poziciją, kuri kalba ir apie pasaulį, jo matymą, suteikia gana statišką ir reikšmingą foną kūriniams, kuriuos siūloma patirti klasikiniu, šimtmečius gyvavusiu būdu. Būtent šia prasme baltojo kubo sampratą norisi kiek atnaujinti, labiau siejant ne su erdvės spalva, forma ar šviesos kontrole, o su tuo, kieno pasakojimą ši erdvė, kaip medija, geriau atskleidžia: institucijos ar menininko. Kitaip tariant, juk spalvingose „Grafo“ ar „Arty Cube“ rodomi kūriniai daug labiau sakralizuojami ir institucionalizuojami nei „Sodų 4“ – ir juo daugiau suvaldytas interjeras, juo didesnė kontrolė.

Šiuolaikinio meno galerija „Arty Cube“ įrengta istoriniame pastate sostinės senamiestyje. Simono Linkevičiaus nuotr.

Šiuolaikinio meno galerija „Arty Cube“ įrengta istoriniame pastate sostinės senamiestyje. Simono Linkevičiaus nuotr.

Kalbant apie baltąjį kubą kaip dominuojančią galerijų koncepciją, ima atrodyti, tarsi architektūra, kad ir kokia ji būtų, vis dar atstovautų senajai, modernistinei mokyklai. Šioje vietoje reikėtų prisiminti, kad architektūros (taip pat ir dizaino) vizuali išraiška yra tik nedidelė ir dažnai antrinė architektūros lauko dalis. Ne mažiau svarbus pats gyvenimo organizavimas, erdvių funkcijos ir santykiai. Tai puikiausiai galioja ir turint omenyje, kad galerijos dažniausiai įsikuria esamose patalpose, ir erdvių praeitis, išdėstymas, proporcijos jau būna duotybė, tačiau duotybė, išliekanti architektūrinio diskurso dalimi.

Todėl negalima nepaminėti architektūros galerijos _0* („Nulinis laipsnis“), kurios erdvė, atrodytų, taip pat baltos sienos (ir taip pat charakteringos grindys, šįkart iš pramoninės gumos). Šiuos, pavadinkime, paraklasikinius ir paviršinius atributus persmelkia dvi tiesioginės aplinkybės. Galerija _0* įsikūrusi patalpose, kuriose dar neseniai veikė kultinio architekto Valdo Ozarinsko dirbtuvės, ir šią atmintį saugo ne tik pramoninių grindų charakteris, bet ir čia kaupiamas jo asmeninis artefaktų archyvas, iš kurio vienas kitas objektas vis pasirodo ekspozicijų erdvėje. Šalia to, kad V. Ozarinsko atminimas palaikomas ir minimalistinių, grubios, šmaikščios estetikos parodų eksponavimu, verta paminėti, jog pati ekspozicinė salė tėra pusė buvusios studijos, o kitoje pusėje verda kūrybinis darbas, kuriami kritiniai tekstai, rašoma dr. Tomo Grunskio knyga apie V. Ozarinską, meistraujami kuo įvairiausi, kultūriniai, architektūriniai ir akademiniai projektai.

Ir tai tikrai ne vienintelis Vilniaus atvejis su nevienalyte galerijos erdvine struktūra. Pavyzdžiui, Dailininkų sąjungai priklausanti „Pylimo“ galerija, įsileisdama į savo patalpas kavinę, atvėrė galimybes visiškai kitokioms galerijų naudojimo praktikoms. Meną šlovinanti tyla čia nebespengia, o kūrinių vartotojais tampa kavinės lankytojai, į ekspozicijos zoną įžengiantys tik todėl, kad greta baro kalbėti telefonu jiems per triukšminga.

Galerija „Trivium“ įkurta namuose – tikrame, gyvenamajame trečio aukšto bute Vilkpėdėje. Jei paroda nevyksta, gana įprastoje svetainėje su virtuvės zona tikriausiai nepastebėtumėte nieko neįprasto, išskyrus kelis kryptinius šviestuvus ir netikėtai liūdną tuštumą, tarsi ką tik po remonto. Todėl, kad kažkuria prasme ši erdvė ir yra nuolat „atremontuojama“ po dažnai intensyvių menininkų invazijų, aplink kurias čia pat sukasi tiesiogine to žodžio prasme virtuviniai pokalbiai. Dar viena meno erdvė, integ ruota į buitinę aplinką, yra „Studium P“, įsikūrusi Pylimo gatvėje. Kartais parodos čia išsitenka mažiau naudojamuose kambariuose, o kartais driekiasi per visą gyvenamąjį butą. Tokiose erdvėse architektūros ta paprastąja, apipavidalinimo prasme nerasime ir projektavimo paslaugų čia turbūt niekam nereikėjo. Viešai eksponuojamas menas įtraukiamas į privačią kasdienybę tiesiogine to žodžio prasme ir tampa kažkieno gyvenimo dalimi. Buitinė aplinka tarsi dalelių greitintuve smūgiuoja į menininkų darbus ir lankytojai tarsi mokslininkai stebi pažirusias žiežirbas, dūmus ar skeveldras, stebėdamiesi, koks įdomus visgi tas pasaulis.

Panašu, kad Vilniuje galerijų gausa ir įvairovė pasiekusi gana solidžią stadiją: toks jausmas apėmė parašius šią apžvalgą ir supratus, kad net nepaminėtos tokios elitinės galerijos kaip „Vartai“, „Editorial“ ar „Tsekh“. Ir jei galerijų architektūrinė infrastruktūra, kaip ir priklauso, gana monotoniška, jų erdvinė kalba anaiptol neskurdi. Pats žodis „galerija“ yra architektūrinis terminas, pirmiausia žymintis erdvę. O architektūrinė erdvė, fiziškai atribodama nuo visų kitų pasaulio erdvių, uždaro žmogų į nuosavą mikrokosmosą. Jį įsiurbia ir atviro pasaulio dydį pakeičia uždaro pasaulio detalumas, architektūrine ir menine kalba, metaforomis ir tiesiogiai pasakojantis apie kitus, kitokius pasaulius.


(1) „Meno galerijų“ sąvoką čia taikysiu subjektyviai, įtraukdamas įvairias galerijomis save laikančias ir kitų laikomas institucijas, sąmoningai neliesdamas stambesnių muziejų padalinių, kaip kad Nacionalinė dailės galerija, Vilniaus paveikslų galerija ar Mykolo Žilinsko dailės galerija.

(2) Savotiška išimtimi būtų „KultFlux”, kuris buvo atsiradęs keliems metams kaip laikinas statinys.

(3) Nuo to laiko, kai 1976 m. Brianas O’Doherty parašė „Inside the White Cube: Ideologies of the Gallery Space”, taip įvesdamas, sykiu sukritikuodamas „white cube” terminą, jokia oponuojanti eksponavimo koncepcija taip ir neįgijo lygiaverčio svorio.

(4) Eglė Grėbliauskaitė. „Kitos geros „Titaniko“ grindys”, 2016 m.

(5) Eglė Ridikaitė, „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys” 2016 m.

(6) Lina Michelkevičė. „Laiku ir vietoje. Eglės Ridikaitės „Kultūringos grindys“, Artnews, 2016. http://artnews.lt/laiku-ir-vietoje-egles-ridikaiteskulturingos-grindys-40437

(7) Galima įžvelgti panašumų ir jų menininkų selekcijoje: abiejose vis dažniau matomi jauni, jau neblogai žinomi bet vis dar kylantys vardai, nors anksčiau „AV17“ daugiau pastebėdavau nežinomus, bet drąsesnius pasirodymus, o „Grafo“ – solidžią, bet jau nebestebinančią kūrybą.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.