Apie miestus vis dažniau kalbame ne iš plėtros, o iš atsparumo perspektyvos. Vis svarbiau tampa ne tik, kiek dar galima pastatyti, o kiek ilgai galima išlaikyti miestą veikiantį ir gyvą – tokį, kuris geba reaguoti, prisitaikyti ir išlaikyti savo savastį.
Miestas yra tiek atsparus, kiek jo erdvinė struktūra leidžia prisitaikyti, o žmonėms – kurti ir palaikyti ryšius. Atsparumas gimsta tada, kai socialinė, ekonominė ir erdvinė miesto struktūra veikia darniai – kai architektūra palaiko bendruomenių ryšius, vietos ekonomiką ir miesto gyvybę kasdienybėje.
Nors miesto socioekonominį atsparumą didžia dalimi lemia „minkštieji“ veiksniai: švietimas, sanglauda, pasitikėjimas ir ekonominės galimybės (ARUP, City Resilience Framework, 2024), šias sąlygas galima stiprinti labai konkrečiomis miesto planavimo, architektūros ir dizaino priemonėmis, užtikrinant funkcinę įvairovę ir paslaugų prieinamumą, bendruomenės įtrauktį, miesto ekonominės veiklos diversifikaciją ir žaliosios infrastruktūros naudojimą kaip socialinį ir ekonominį resursą.
Nuo sklypo prie kvartalo
Atsparumo neįmanoma užtikrinti planuojant pavienius sklypus. Tik kvartalų mastu galima užtikrinti paslaugų tinklą, jungtis, viešąsias erdves ir mišrią funkciją, kuri leidžia miestui veikti subalansuotai. Tokio planavimo pavyzdys galėtų būti HafenCity Hamburge ar Nordhavn Kopenhagoje, kur būstas, biurai, paslaugos ir viešosios erdvės planuojami kaip integralus miesto audinys.
Įvairių paskirčių prisodrintas kvartalas tampa gyvybingumo ląstele, todėl stiprina ir socialinį, ir ekonominį atsparumą.
Jungiamumas ir viešosios erdvės
Kita svarbi atsparumo sąlyga: pralaidus ir pasiekiamas miestas skirtingoms socialinėms grupėms. Jungiamumas čia – ne tik gatvė ar dviračių takas, o socialinių ryšių ir ekonominio gyvybingumo tinklas.
Ne veltui tiek daug kalbama šiuo metu apie 10–15 min. miestą, kai siekiama užtikrinti kasdienių paslaugų pasiekiamumą pėsčiomis, dviračiu ar integruotu viešuoju transportu.
Šiuo atveju itin svarbų vaidmenį vaidina viešosios erdvės, kurios, įtinklintos ir veikdamos kaip sistema („susisiekiantys indai“), mažina priklausomybę nuo automobilio ir atveria miestą vaikams, senjorams, mažesnių pajamų gyventojams.
Paryžiaus mokyklų gatvių projektas „Rues aux écoles“ ar Milano „Strade Aperte“ gatvių erdvių gaivinimo strategija parodė, kad nuo automobilių išlaisvinta gatvė akimirksniu tampa kaimynų bendravimo ir bendradarbiavimo erdve.
Socialinė įvairovė
Socialinė įvairovė – viena svarbiausių atsparumo sąlygų. Dėl šios priežasties būtina koduoti būstų dydžių įvairovę kvartalo lygmeniu, sudarant sąlygas skirtingų poreikių ir finansinių pajėgumų gyventojams įsikurti kaimynystėje, sudaryti galimybę vietos gyventojams likti savo rajone vengiant gentrifikacijos. Kita vertus, pastatų medžiagiškumas ir fasadų apdaila neturi išduoti socialinio statuso. Tokia architektūra kuria pasitikėjimu pagrįstą miestą, kuriame visi naudojasi ta pačia infrastruktūra.
Bendruomenės įtrauktis ir tapatybė
Bendruomenės įtrauktis ir stipri vietos tapatybė vaidina itin svarbų vaidmenį kuriant atsparią miesto bendruomenę. Dėl to, svarbu, kad gyventojai būtų realiai įtraukiami – per konsultacijas, dirbtuves, pilotinius projektus ar laikinas viešųjų erdvių intervencijas.
Vietos tapatybė išsaugoma tuomet, kai nauja architektūra ne naikina ženklus, o juos interpretuoja, išryškina, pratęsia. Miestas, kuriame bendruomenės jaučiasi matomos, lengviau priima pokytį ir jį palaiko.
Ekonominis gyvybingumas
Ekonomiškai atsparus miestas niekada nėra vienpusis. Dėl to, ekonominės veiklos diversifikacija leidžia miestui būti lanksčiu ir prisitaikančiu. Įvairių technologijų klasteriai, mišrios paskirties teritorijos, pramonės teritorijų konversijos į kūrybos ar inovacijų rajonus (pvz. Tech Zity Vilniuje, Buiksloterham Amsterdame), universitetų integracija į miesto audinį (pvz. VU klasterio plėtra, Aalto Espoo universiteto sinergija su miestu) ir multimodaliniai mazgai su skaitmenine infrastruktūra užtikrina ekonominį miesto gyvybingumą. Didelį vaidmenį vaidina ir strateginiai, miestą reprezentuojantys objektai, kurie ne tik generuoja tarptautinius srautus, bet ir veikia kaip miesto ar šalies vizitinė kortelė (pvz. būsima Vilniaus traukinių stotis ar planuojamas Vilniaus kongresų centras). Sąmoningai koduojama įvairovė leidžia greičiau miestams atsigauti po sukrėtimų, be to, tokie miestai yra daug patrauklesni talentams, ieškantiems ne tik stabilaus uždarbio, bet ir įkvepiančios kultūrinės terpės.
Miestas yra stiprus tada, kai jis tampa sanglaudos vieta – erdve, kurioje žmonės jaučiasi matomi, girdimi ir priklausantys, o ne atskirti vieni nuo kitų.
Straipsnis parengtas remiantis architektės- urbanistės, dr. Ingos Urbonaitės-Vadoklienės paskaitą „Apie socialinį ir ekonominį miesto atsparumą“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra” / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Miestų atsparumas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“.
