Išsprendus dalį didžiųjų miestų vandentvarkos problemų, naujuoju, 2014–2020 metų, Europos Sąjungos (ES) paramos laikotarpiu prioritetinėmis tapo nedidelės 200–2000 gyventojų turinčios gyvenvietės. Nors ateinančius penkerius metus vandens tiekėjai pretenduos gauti mažesnę paramą nei iki šiol, tikimasi, kad daugiau teisių ir atsakomybės perleidus savivaldybėms bent dalį gyvenvietėms aktualių problemų išspręsti pavyks.

Atėjo laikas pretenduoti į paramą

Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) pranešė, kad jau galima teikti paraiškas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemones „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, įmonių valdymo tobulinimas“ ir „Paviršinių nuotekų sistemų tvarkymas“. Pirmuoju atveju galimi pareiškėjai – vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės (savivaldybių paskirti viešieji ir (ar) regioniniai vandens tiekėjai, turintys vandens tiekėjo licencijas), galimi partneriai yra savivaldybių administracijos. Antruoju – savivaldybės kontroliuojama įmonė – paviršinių nuotekų tvarkytojas, o partneris – savivaldybės administracija. Aplinkos projektų valdymo agentūra primena, kad paraiškos turėtų būti pateiktos iki kvietime nurodytų paraiškų teikimo terminų, kuriuos savo sprendimuose dėl regiono projektų sąrašo patvirtinimo nurodė Regioninės plėtros departamento teritoriniai skyriai pagal savivaldybių administracijų pateiktus projektinius pasiūlymus.

Prioritetas – racionalios investicijos

Vandentvarkos sektoriuje iki šiol buvo taikomas valstybės planavimo būdas, o naujuoju finansiniu laikotarpiu daugiau teisių ir atsakomybės perduota regionams. Savivaldybės, pretenduojančios gauti paramą vandentvarkos infrastruktūros problemoms spręsti, įpareigotos atlikti tam tikrus namų darbus – išnagrinėti tris alternatyvius problemos sprendimo būdus. Ar, pavyzdžiui, racionaliausia pastatyti vienus valymo įrenginius, įrengti grupinius geriamojo vandens gręžinius ir nuotekų valymo įrenginius, ar rasti kitą būdą. Paraišką finansavimui, kurią vertins APVA, bus galima teikti tik tada, kai Regionų plėtros taryba išrinks optimalią alternatyvą.

Tarp galimų alternatyvų nedideliuose miesteliuose minimi mažieji nuotekų valymo įrenginiai. „Retai apgyvendintose, nutolusiose teritorijose, kaimiškosiose vietovėse individualiųjų arba grupinių nuotekų tvarkymo sistemų ir vandens tiekimo įrenginių pranašumai akivaizdūs“, – aiškino Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas.

Grupinė nuotekų tvarkymo sistema apibrėžta Nuotekų tvarkymo reglamente. Čia įtvirtintas nuostatas, kad ši sistema – tai grupės (daugiau kaip dviejų) objektų nuotekoms tvarkyti skirta sistema, iš kurios nuotekos išleidžiamos į aplinką arba kaupiamos ir periodiškai išvežamos mobiliosiomis priemonėmis. Taigi planuojant, projektuojant nuotekų tvarkymo sprendinius būtina išnagrinėti konkrečios vietovės ypatybes, tokias kaip pastatų tankis, žemės paviršiaus reljefo ypatumai, ar yra paviršinio vandens telkinių ir kaip jie išsidėstę, ar yra galimybė į juos išleisti išvalytas nuotekas ir kt., galimus techninius sprendimus, jų diegimo sąnaudas, eksploatacines išlaidas ir parinkti optimalius įgyvendinimo siūlymus.

Priklausomai nuo vietovės analizės rezultatų galimi tokie variantai: centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų statyba, grupinių nuotekų tvarkymo sistemų diegimas ar atskirųjų nuotekų tvarkymo sistemų diegimas. Nuotekų tvarkymo reglamente teigiama, kad atskiroji nuotekų tvarkymo sistema – ne daugiau kaip dviejų gyvenamųjų namų ar kitų objektų nuotekoms tvarkyti skirta sistema, iš kurios nuotekos išleidžiamos į aplinką arba kaupiamos ir periodiškai išvežamos mobiliosiomis priemonėmis.

Įtvirtinus alternatyvų vertinimo metodiką, savivaldybės įpareigotos atnaujinti dabar galiojančius vandentvarkos infrastruktūros plėtros planus, kuriuose daugeliu atvejų numatyta centralizuota plėtra. Atnaujintus planų projektus savivaldybės turės suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija bei AM.

„Kontrolė būtina tam, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros alternatyvos sprendiniai būtų racionalūs ir atitiktų galiojančius aplinkosaugos reikalavimus“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Galimybių buvo – sprendimų ne

Ankstesniuoju – 2007–2013 metų – ES finansavimo laikotarpiu galimybė įrengti mažuosius nuotekų valymo įrenginius irgi buvo, tačiau klausiant savivaldybių atstovų, ar svarstė tokią galimybę, kartais buvo akivaizdu, kad jie apie ją nežinojo. Galbūt, pripažino I. Valūnas, šis pasirinkimas buvo per mažai akcentuojamas.

Nors galimybė įrengti mažuosius nuotekų valymo įrenginius yra, praktikoje, APVA vyriausiojo patarėjo Kastyčio Tumino įsitikinimu, gali pritrūkti projektų organizatorių pastangų ir konkrečių sprendimų. Dar 2014 metais APVA iniciatyva buvo parengtos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros alternatyvų schemos, kurios buvo patvirtintos kaip priedas prie Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų rengimo taisyklių.

„Alternatyvų schemose numatyta, kad nedidelėje gyvenvietėje ar miestelyje būtų išanalizuota galimybė įrengti grupinę nuotekų tvarkymo sistemą. Teorinėje alternatyvoje nėra prasminga apibrėžti, kiek viešųjų vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo teritorijų plano rengėjai turi išnagrinėti. Vis dėlto nuspręsta, kad plėtros plano rengėjai, atsižvelgdami į konkrečią vietovę, privalo išanalizuoti galimybes toje vietovėje įrengti atskiras viešojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo teritorijas ir atitinkamai toms teritorijoms vandens padavimo ar nuotekų valymo įrenginius. Priminsiu, kad vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama teritorija, kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų“, – aiškino K. Tuminas.

Kone prieš metus Seime diskutuota, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti būtent individualiųjų, grupinių ir mažų valyklų įrengimui nedideliuose miesteliuose. Paaiškėjo, kad sudėtinga įvertinti tokių valymo įrenginių schemas ir jų socialinę, ekonominę naudą, nes skiriasi vartotojų lūkesčiai, neišspręsti įrenginių standartizavimo klausimai ir jų kontrolės sistema.

„Kas nors juk turės prisiimti atsakomybę, kad mažieji nuotekų valymo įrenginiai atitiktų nuotekų valymo standartą ir būtų tinkamai eksploatuojami. Kai kurie klausimai Lietuvoje dar nėra išspręsti, tačiau atskirų vartotojų grupės nuotekų tvarkymo alternatyva buvo išryškinta tam, kad visų pirma būtų išsiaiškinta, ar konkrečioje vietovėje įrengti mažųjų nuotekų valymo įrenginių grupę apskritai įmanoma. Jų negalima sugrupuoti bet kaip, pirmiausia turi būti įvertintos aplinkosaugos ir inžinerinės galimybės“, – aiškino APVA vyriausiasis patarėjas.

Kokybei užtikrinti – europinė praktika

Nuotekų valymo įrenginiai priskiriami statybos produktams, o jų tiekimas į rinką reguliuojamas visoje ES galiojančiais teisės aktais. AM Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas I. Valūnas paaiškino, kad visi ES rinkai tiekiami mažieji (skirti iki 50 sąlyginių gyventojų) nuotekų valymo įrenginiai turi būti išbandyti pagal visoje ES galiojantį standartą LST EN 12566-3:2005+A2:2013 „Mažieji (iki 50 SGS) nuotekų valymo įrenginiai. Surenkamosios ir/arba statybvietėje surenkamos buitinių nuotekų valyklos“.

Bandymus atlieka ir tai patvirtinančius dokumentus valymo įrenginių gamintojams išduoda notifikuotos laboratorijos, kurios veikia praktiškai visose ES šalyse, o išduoti dokumentai galioja visoje ES. Lietuvoje taip pat yra notifikuota laboratorija, priklausanti valstybės įmonei Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Nuotekų valymo įrenginių gamintojai, norėdami tiekti į rinką savo gaminamus įrenginius, privalo atlikti bandymus, testavimus ir yra atsakingi už tai, kad jų išrašomose deklaracijose būtų įrašytos teisingos ir notifikuotos laboratorijos išduotais dokumentais patvirtintos jų gaminamų nuotekų valymo įrenginių techninės bei eksploatacinės charakteristikos.

„Nuotekų valymo įrenginių sertifikavimo sistema yra sukurta ir veikia. Aktualesnė problema yra šių įrenginių tiekimo į rinką priežiūros, kontrolės klausimas. Už tinkamą nuotekų valymo įrenginių eksploataciją, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, atsakingas jų savininkas ar valdytojas. Todėl jeigu savivaldybės ir vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo įmonės tam tikrose gyvenamosiose vietovėse suplanuos ir įrengs atskirąsias arba grupines nuotekų tvarkymo sistemas, už jų eksploataciją bus atsakingos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės. Tai reiškia, kad šių nuotekų tvarkymo įrenginių eksploatacijos sąnaudos būtų įskaičiuotos į paslaugų tarifą. Kokią įtaką šios sąnaudos turėtų paslaugų tarifui, būtina įvertinti dar planavimo stadijoje. Nuotekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros (vamzdynai, siurblinės, miestų nuotekų valymo įrenginiai, o šiuo atveju jei būtų įdiegta ir mažųjų nuotekų valymo įrenginių), sukurtos už ES lėšas, amortizacinės sąnaudos neįtraukiamos į gyventojų ir įmonių mokamus paslaugų tarifus. Todėl būtent vertinant alternatyvas privalu atsakyti į klausimą, taip pat skaičiavimais pagrįsti, kuris techninis sprendimas pareikalaus mažesnių investicijų, turės menkesnę įtaką paslaugų tarifui, užtikrins reikiamą aplinkos apsaugos lygį. Tik tuomet toks techninis sprendimas turėtų būti įgyvendintas“, – aiškino I. Valūnas.

Tikimasi atidesnio lėšų planavimo

Šiuo metu baigiasi laikas savivaldybėms teikti projektinius siūlymus. Pagrindinė K. Tumino įžvelgiama problema – savivaldybės ruošiasi pateikti tokius projektinius siūlymus, kuriuose nepasiekiami atskiram regionui AM nustatyti rodikliai – beveik pusė regionų nepasiektų prijungiamų prie vandens tinklų vartotojų skaičiaus ir neketina rekonstruoti vandens tiekimo bei nuotekų tinklų.

„Nors tinkamų finansuoti veiklų sąrašas išplėstas, o finansavimų sąlygų aprašo reikalavimai leidžia svarstyti įvairias alternatyvas, galimybė finansuoti grupines nuotekų valyklų schemas yra daugiau teorinė. Finansų ministerija yra patvirtinusi investicinių projektų sąnaudų naudos analizės metodiką, pagal kurią turi būti patikrinama, kuri iš analizuojamųjų centralizuotos vandens tiekimo ir nuotekų sistemos alternatyvų yra naudingesnė vartotojui. Tačiau tam turi būti atlikta kruopšti paslaugų paklausos analizė, – komentavo pašnekovas. – Finansavimo iš ES paramos lėšų prioritetas yra 200– 2000 gyventojų turinčių gyvenviečių vandentvarkos infrastruktūros sutvarkymas. Buvusiose kolūkių gyvenvietėse vandentvarkos ūkis nugyventas. Jį perėmusios licencijuotos vandens tiekimo įmonės turėtų ieškoti būdų, kaip sutvarkyti tas sistemas kuo racionaliau investuojant. AM prioritetas – ekonomiškai naudingiausių projektų įgyvendinimas. Savivaldybės vis dar suinteresuotos orientuotis į vandentvarkos infrastruktūros plėtrą.“

K. Tumino įsitikinimu, šiuo metu neaišku ne tik tai, kokių alternatyvų pateiks inžinieriai ir konsultantai, bet ir tai, kaip jas įvertins regionų plėtros tarybų vertintojai.

„Labiausiai nerimą kelia situacija, kad gali būti skirtingai interpretuojamas alternatyvų ir prielaidų pagrįstumas, o paraiškas APVA privalu pateikti jau įvykdžius viešuosius pirkimus. Nes jeigu mūsų specialistai suabejos, ar pateikto investicinio projekto prielaidos pagrįstos, ir projektas bus įvertintas kaip neefektyvus, paraiška bus grąžinta kaip netinkama finansuoti, gali tekti iš naujo rengti projektinius siūlymus ir juos vertinti“, – komentavo APVA specialistas.

Šiuo metu kaip tik baigiami rengti paaiškinimai dėl vienodo prielaidų pagrįstumo ir efektyvumo interpretavimo.

Naujuoju ES paramos laikotarpiu investicijos nuotekų surinkimo ir valymo įrenginiams, tinklų renovacijai ar plėtrai, naujų gyventojų prijungimui negalės viršyti 4 tūkst. eurų vienam gyventojui.

„Mažųjų nuotekų valymo įrenginių gamintojai deklaruoja, kad už tokią sumą nuotekų valymo įrenginį galėtų įrengti kiekvienam gyvenvietės namui. Toks skaičiavimas klaidingas. Nutylimos eksploatacijos, standartizavimo sąnaudos. Taigi bendra suma siektų tikrai daugiau, negu numatyta skirti“, – įsitikinęs pašnekovas.