Jei paklaustume žmonių, ar jie norėtų gyventi dangoraižio, o gal netgi senovinio daugiaaukščio viršuje, atsakymai, be abejo, nebūtų vienareikšmiai. Begalinė laisvė ir grožis, kone paralyžiuojanti aukščio baimė ir neapleidžiantis nesaugumas – dažniausi pojūčiai, siejami su būstais paukščio skrydžio aukštyje.

Geidžiamiausias tik naujuose pastatuose

Dangoraižius Lietuvoje vis dar galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Apie viršutinius aukštus pravartu kalbėti analizuojant juos ne tik naujos statybos dangoraižiuose, bet ir sovietmečiu statytuose daugiaaukščiuose. Juk šie, kad ir gerokai senesnės statybos bei prastesnės kokybės, žavi įspūdingais vaizdais ir traukia gyventojus, kuriems reikia stipresnio panoraminio grožio, artesnio dangaus ir platesnių tolių.

Nekilnojamojo turto brokeris Darius Petkevičius, aptardamas būstų viršutiniuose aukštuose paklausą, taip pat pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų išskirti senos ir naujos statybos daugiabučius. Neigiama sovietinio laikotarpio patirtis, kai nekokybiškos statybos namų viršutiniuose aukštuose esantys butai būdavo mažiausiai pageidaujami, vis dar gaji. Nesunku suprasti, kodėl: vasarą – pernelyg prikaitinta, žiemą – per šalta, nesaugus ar net neegzistuojantis liftas, didelė prakiurusio stogo ir užtvindytų žemiau gyvenančių kaimynų tikimybė.

„Anksčiau galiojo nelogiškas įstatymas: jei stogas prakiuro, viršutinio aukšto gyventojui reikėdavo juo rūpintis pačiam – gauti iš kaimynų sutikimą dėl remonto, susirinkti jų parašus“, – pasakojo pašnekovas.

Tokia problema šiandien jau atgyvenusi, tačiau dauguma kitų – vis dar išlikusios. Anot D. Petkevičiaus, Vakaruose aukščiausiai esantys butai yra patys brangiausi. O pas mus viskas priklauso nuo būsto ploto, statybos metų. Butai senos statybos namų viršutiniuose aukštuose dar ir dabar yra nepageidaujami, jų kainos krenta. Taigi, galima sakyti, kad paskutiniai aukštai populiarėja vien tik dėl naujos statybos namų.

Beje, dažnai viršutiniuose aukštuose naujakuriai ieško ne tik gražios panoramos. Šiai klientų kategorijai būtų galima priskirti ir stipresnį izoliacijos nuo kaimynų poreikį. „Yra ir dar ekstremalesnių ieškotojų, norinčių, kad butas būtų ne tik paskutiniame aukšte, bet ir kampinis. Taip jie nori save atskirti nuo kaimynų“, – sakė nekilnojamojo turto brokeris.

Pastebi netgi spūstis gatvėse

Gyventojams, įsikūrusiems dangoraižių viršūnėse, šie būstai dažnai ne tik atstoja individualius namus, bet ir, tikėtina, savo išskirtinėmis privilegijomis daug kuo juos lenkia. Tokių butų plotas esą ne ką mažesnis, o dėl kokybiškų izoliacinių namo ypatybių ramybės beveik netrikdo kaimynai. Nuosavo kiemo poreikį visiškai tenkina erdvios terasos, leidžiančios tiek mėgautis komfortu, oru ir miesto panorama, tiek įsirengti jose, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelę, smėlio dėžę ar sodą. Na, ir, žinoma, užburiantis vaizdas, apie kurį gyvenantieji arčiau žemės gali tik pasvajoti.

Interjero dizaineris Artūras Čižiūnas įsikūręs vieno Vilniaus dangoraižio 18 aukšte. Tiesa, tai anaiptol ne pats viršus, mat pastate iš viso yra 27 aukštai.

„Mano svajonė visuomet buvo įsikurti kuo aukščiau. Tad renkantis būstą apsisprendimą ir paskatino tuo metu statomas pirmasis stiklinis daugiaaukštis mieste. Grįžęs po kelerių gyvenimo metų Vokietijoje ir pamatęs šias grandiozines statybas Vilniuje, nusprendžiau, kad jei ir noriu grįžti gyventi į Lietuvą, tai tik į šį daugiabutį“, – pasakojo A. Čižiūnas.

Vyras tvirtino, kad įsikurti aukščiau jam tiesiog nepavykę, nes visi butai viršutiniuose aukštuose jau buvo nupirkti. Tiesa, vėliau sužinojęs apie vienos kompanijos ketinimą Vilniuje statyti dar aukštesnius pastatus, tačiau, deja, iki pat šios dienos niekam taip ir nepavyko to įgyvendinti.

A. Čižiūno nuomone, gyvenimas aukštai – tai pirmiausia nepaprastas laisvės pojūtis. „Nereikia žiūrėti į sieną ar kaimyno langus, pykti dėl per arti augančio medžio ar kieme krykštaujančių vaikų. Iš aukštai gali stebėti nepailstantį miesto gyvenimą, mėgautis nepakartojamo grožio saulėlydžiais ar saulėtekiais, kurių niekas niekuomet nepridengs ar neužstatys. Tai išties nepakartojamas jausmas. Iš viršutinių aukštų taip pat puikiai pastebimi metų laikai: matai, kaip miestas bunda pavasarį, kaip keičiasi jo spalvos su kiekvienu metų laiku, kaip kinta pats miesto vaizdas ir jo panorama.“ Pašnekovas išskiria ir dar vieną pranašumą – gyvenant aukštai netgi įmanoma pastebėti, kurioje gatvėje ir į kurią pusę yra nusidriekusios automobilių spūstys! Tikra privilegija gyvenant Vilniuje, leidžianti geriau suplanuoti išvykimą ar pasikoreguoti maršrutą.

Interjerus kuriantis dizaineris tvirtina, kad ir tokių butų kūryba gerokai skiriasi nuo kitų. Aukštai esančių butų erdvėse nesinori sunkių ir masyvių interjero detalių, uždangstytų langų, slepiančių nuo kaimynų žvilgsnių. Daugiau dėmesio galima skirti erdvei už lango, įkomponuojant į ją visą interjerą.

„Kurdamas stengiesi jo neapkrauti bereikalingu dekoru, nes suvoki, kad visą namų dekoravimą atliks pati gamta, pažerdama įvairiausių saulėtekio ar saulėlydžio atspalvių ir tonų. Tokiuose interjeruose taip pat galima nebijant žaisti ir eksperimentuoti su spalvomis, kadangi nereikia derintis prie kokių nors detalių ar vaizdų pro langą. Tai tarytum galimybė sukurti savitą oazę aukštai virš miesto, ja neužgožiant visos panoramos grožio“, – kalbėjo dizaineris.

Aukščiau – nesaugiau?

A. Čižiūnas tvirtina nepažįstantis aukščio baimės, taigi, net ir gyvendamas 120-ame aukšte jaustų beprotišką malonumą. Tačiau pripažįsta turintis draugų, kurie, užėję į svečius, net nedrįsta priartėti prie panoraminio lango vitrinos, juo labiau – išeiti į terasą. „Vien jiems pasiūlius prieiti arčiau, juos jau išmuša šaltas prakaitas. Tad tikiu, kad tokiems žmonėms gyvenimas aukštai būtų nepakeliama našta“, – pažymi dangoraižyje įsikūręs vilnietis.

Nėra abejonių, kad miestiečių, kurie nei už ką nesiryžtų gyventi aukštai, netrūksta. Kvapą gniaužianti panorama anaiptol ne visada atsveria patiriamą psichologinį nesaugumo, baimės jausmą. Tačiau ar problema tik psichologinio pobūdžio? Juk daugelis supranta, kad gyvenant aukštai iškilus pavojui grėsmė tampa realesnė, evakuacija – sudėtingesnė.

D. Petkevičius teigė per savo darbo praktiką nė karto nėra susidūręs su klientais, kurie, susidomėję tokiu butu, teirautųsi dėl saugumo. Vienintelis pirkėjams nerimą kėlęs aspektas – lifto saugumas, nes senos statybos namuose jis dažnai būna pasenęs, netvarkingas. Pašnekovo nuomone, ypatingo domėjimosi, pavyzdžiui, gaisro pavojumi, galbūt nėra dėl to, kad pas mus nebuvę išskirtinių rezonansinių įvykių, kada dangoraižis ar daugiaaukštis namas degtų ir ypač nukentėtų viršutiniai aukštai bei jų gyventojai.

A. Čižiūnas, paklaustas apie saugumo pojūtį gyvenant dangoraižyje, neslėpė apmaudo: „Saugumas…? Lietuvoje? Čia viskas palikta likimo valiai ir nė viena iš institucijų tuo nesidomi, neinformuoja gyventojų ir nemoko, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose.“

Vyras teigė, kad, gyvenant dangoraižyje jau beveik vienuolika metų, nei karto nebuvo suteikta informacija apie elgesį gaisro ar avarijos atveju, nebuvo pratybų, mokymų, patikrinimų, kaip veikia priešgaisrinės sistemos ir kaip gyventojai reaguoja į suveikusį pavojaus signalą.

„Apmaudu, kad į tai žiūrima taip neatsakingai, o dar baisiau, kai pamatai, jog kaimyniniame balkone, 18 aukšte, kažkas sugalvojo kepsninę užsikurti… Tuomet suvoki, kokioje nemąstančioje visuomenėje gyveni ir kaip žmonės neatsakingai elgiasi. O mėginant juos sudrausminti, dar ir apiburnotas būni“, – piktinosi pašnekovas.

Vilnietis tvirtino domėjęsis apie galimus pavojus ir sužinojęs, kad nei viena gaisrininkų komanda Lietuvoje neturi tokios įrangos žmonėms gelbėti ir gaisrams gesinti aukštuminiuose pastatuose. Taigi, kiekvienas, aukščiau nei dešimtas aukštas gyvenantis asmuo paliktas likimo valiai. Jį džiugina nebent faktas, kad yra įsikūręs moderniame name, kuriame numatytos atskiros evakuacinės laiptinės, atskirtos nuo kitų pastato erdvių.

„Tai suteikia sąlyginį saugos jausmą, nes žinai, kur ir kaip reikėtų sprukti įvykus nelaimei. Žinoma, jose nelabai jauku, nes ir dieną ten ganėtinai tamsu, tad nelabai įsivaizduoju, kas galėtų būti atsitikus nelaimei. Tačiau, gyvendamas kasdienį gyvenimą, stengiesi apie tai negalvoti ir mėgaujiesi nauju rytojumi“, – mintimis dalijosi A. Čižiūnas.

Aukštesniam pastatui – aukštesni reikalavimai

Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Arvydas Kazlauskas, paprašytas pakomentuoti, ar tikrai kiekvienas, aukščiau nei dešimtame aukšte gyvenantis asmuo yra pasmerktas gelbėtis pats, tvirtino su teiginiu nesutinkantis. Tiesa, automobiliniai keltuvai išties turi ribotas galimybes ir greičiausiai į tokį aukštį nepakeltų. Tačiau kuo aukštesnis pastatas, tuo jam taikomi griežtesni gaisrinės saugos reikalavimai. Taigi, jau rengiant techninį projektą, namas privaląs būti projektuojamas taip, kad gaisro kilimo pavojus jame būtų kuo mažesnis, o gaisrui vis tik kilus, gyventojai ir atvykę ugniagesiai galėtų tam tikrą laiką net ir degančiame pastate jaustis saugiai. Turi būti numatomos pasyviosios ir aktyviosios gaisrinės saugos priemonės, pavyzdžiui, gaisrinių skyrių formavimas, mažesnio degumo statybinių produktų naudojimas.

„Kuo pastatas aukštesnis, tuo daugiau jame įrengiama inžinerinių sistemų, tokių kaip gaisrinė signalizacija, gaisriniai čiaupai, dūmų šalinimas. O labai aukštuose gyvenamuosiuose pastatuose privalo būti ir stacionarios gaisro gesinimo sistemos“, – pabrėžė A. Kazlauskas.

Specialistas apibūdino ir šio minėto konkretaus atvejo situaciją: 27 aukštų pastate privalėtų būti suprojektuotos dvi neuždūminamos laiptinės ir koridoriai (net ir per gaisrą jose neturi būti dūmų), gaisrinė signalizacija, vidaus gaisrinio vandentiekio sistema, įrengtas ugniagesių liftas (apsaugotas nuo gaisro veiksnių, veikiantis ir per gaisrą, kuriuo ugniagesiai pakils ir vykdys gesinimo ir gelbėjimo darbus). O jei aukščiausio aukšto altitudė yra virš 75 metrų, pastate turi būti įrengta ir stacionari gaisro gesinimo sistema.

Beje, jei gyventojui visgi kyla klausimų dėl jo saugumo name, specialistas patartų kreiptis į pastatą administruojančią įmonę. Būtent ji yra atsakinga už visų sistemų pastate priežiūrą ir turėtų informuoti, kokios jame įdiegtos sistemos.

Paklaustas, kaip per gaisrą turėtų elgtis daugiaaukščio pastato viršutinių aukštų gyventojai, specialistas atsakė neturįs vienareikšmiško atsakymo, nes nėra nei vieno vienodo gaisro, nei vienos standartinės situacijos. O pagrindinė jo rekomendacija būtų tiesiog stengtis išlikti sveikam ir gyvam.

Be to, gyventojai privalėtų būti susipažinę su pastatu: kiek yra evakuacijos kelių, kokios saugos ir pirminės gaisro gesinimo priemonės yra pastate. Veiksmų strategijas nulemtų ir gaisro lokacija: jei degtų viršutinis aukštas, specialistas rekomenduotų pastatą būtinai palikti. Kilus gaisrui, dūmai kyla į viršų, taigi, žemiau esanti laiptinė dar nebus užtvindyta dūmų ir išeiti bus gana saugu. Tačiau, degant žemiau esančiam butui, brautis per dūmus jis tikrai nerekomenduotų. Tada būtų saugiausia užsandarinti duris šlapiais skudurais, rankšluosčiais, išeiti į balkoną, šauktis ir laukti pagalbos. Neįmanoma vienareikšmiškai vertinti ir vadinamųjų herojų poelgio, kurie, užuot ieškoję išsigelbėjimo patys, puola gelbėti kitų.

„Jei sėkmingai padėjote nelaimės ištiktam žmogui, būsite teigiamai įvertintas. Bet jei ėjote į pastatą norėdamas padėti, tačiau iš jo neišėjote, tiesiog liksite istorija“, – su lengvu ironijos atspalviu kalba pašnekovas. Taigi, iškilus pavojui, ypač svarbu teisingai įvertinti kiekvieną situaciją ir savo jėgas, nieko nedaryti visiškai aklai. Vis tik A. Kazlauskas patartų pirmiausia kreiptis pagalbos į profesionalus. O padėti esą galima ir paprasčiau – tiesiog pasitikti atvykstančius ugniagesius, kuo tiksliau apibūdinti susidariusią padėtį, nurodyti artimiausius privažiavimo kelius prie pastato, vandens šaltinius, reikalingus gesinimo ir gelbėjimo darbams atlikti.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.