Aušra Nyman

• Kodėl dažnai esame skeptiški žodžiui „tvarumas“? 
• Kalbant apie tvarumą, negalima nepaminėti greenwashingo (pažodžiui – žaliojo plovimo) reiškinio.
• Greenwashingas vyksta, kai organizacija išleidžia daugiau laiko ir pinigų reklamuodama save kaip ekologišką, nei iš tikrųjų sumažindama savo poveikį aplinkai. Tai apgaulingas rinkodaros triukas, kurį naudoja įmonės, perdėtai akcentuodamos savo aplinką tausojančius veiksmus. Juo siekiama suklaidinti vartotojus, kurie mieliau perka prekes ir paslaugas iš ekologiškų prekės ženklų.
• Norėdama pasirodyti žalia, įmonė deklaruoja sauganti aplinką, kai iš tikrųjų nė neketina to daryti.

Termino greenwashing kilmė

Kartu su aplinkosaugos tendencijomis ir palankiu požiūriu į jas atsirado visiška jų priešybė. Pirmą kartą terminas greenwashing paminėtas 1986 m. aplinkosaugininko Jay’aus Westerveldo sukurtoje ironiškoje kritinėje esė, įkvėptoje judėjimo, kviečiančio išsaugoti rankšluosčius viešbučiuose. Tuo metu dauguma vartotojų naujienas daugiausia gaudavo iš televizijos, radijo ir spausdintinės žiniasklaidos, todėl negalėjo patikrinti faktų taip, kaip galėtų šiandien. Siekdamas prisistatyti kaip tausojantis gamtą, viešbučių tinklas egzotiškose Indonezijos salose prašydavo pasiimti rankšluostį su savimi, motyvuodamas noru apsaugoti aplinką naudojant mažiau skalbinių. Kartu viešbučių tinklas plėtėsi į aplinkines gamtines vietoves, jas be gailesčio urbanizuodamas. 

Greenwashing kenkia prekės ženklo reputacijai

Per pastaruosius 20 metų informacija tapo greitai pasiekiama internetu ir per socialinius tinklus. Pasauliui vis aktyviau perimant ekologiškesnę praktiką, korporacijos vis daugiau bylinėjasi dėl klaidinančių aplinkosaugos teiginių. Greenwashingas pasikeitė, bet vis dar egzistuoja.

Nesunku suprasti, kodėl rinkodaros specialistai tai tik patvirtina: tarptautinės JAV įsikūrusios ne pelno siekiančios organizacijos „Aliance for Sustainability“ duomenimis, pagal „GreenPrint“ 2021 m. verslo tvarumo indeksą 64 proc. X kartos vartotojų išleistų daugiau produktui, jei jis būtų pagamintas tvaraus prekės ženklo, o tarp Z kartos atstovų, gimusių apie 2000-uosius, šis skaičius išauga net iki 75 procentų. 

Laimei, vartotojai labai palaiko prekės ženklus, kuriais pasitiki. Niekas labiau nesugriauna pasitikėjimo verslu nei vartotojai, supratę, kad meluojama apie tai, kas jiems labai rūpi. Net ir įtakingas prekės ženklas nuo to neapsaugotas.

„Didžioji dalis Z kartos atstovų Lietuvoje taip pat apleidžia tuos gamintojus, kurie buvo atskleisti vykdą greenwashingą, ir jų produkcijos nebeperka, nepaisant to, ar gamintojas buvo pažeidęs aplinkosauginį, ar socialinį tvarumo aspektą. Tačiau socialiai atsakingi vartotojai susiduria su kita problema – norėdami įsitikinti, jog jie tikrai neperka iš reputaciją praradusių gamintojų, turi įdėti pastangų, kad nustatytų, ar jų produkcija nėra pervadinta. Tokių atveju daugėja, ir tai tik dar labiau patvirtina, kad toks gamintojas tikrai nėra tvaraus verslo atstovas“, – sako Vaidas Matulionis, Vilniaus savivaldybės įmonės Vilniaus vystymo kompanijos tvarumo vadovas.

Greenwashingas architektūroje. Turime laikytis kritiškos pozicijos

Architektas Julius Lapinskas prieš porą metų SA.lt publikuotame interviu kalbėjo apie ekologinio manipuliavimo problemą architektūroje: „Juk visi esame matę vizualizacijų, kuriose pastatų balkonai pilni augalų, sienomis slenka vijokliai, stogai nusėti daugybės saulės kolektorių ir tai vadinama neva tvariu pastatu. Čia yra kelios problemos. Pirma, ta augalų idėja ant fasado gana retai būna įgyvendinama, o jei ir yra, retai atrodo taip įspūdingai ir žaliai, saulės kolektorių ar vėjo elektrinių dažnai įgyvendintuose sprendiniuose nebelieka. Antra, tie keli augalai tikrai neturi tokios didelės įtakos kaip patys statybų procesai, jie tikrai neeliminuos statybų metu padarytos žalos. Todėl reikia žiūrėti plačiau ir giliau, stengtis, kad pats statybų procesas, pastato eksploatavimas būtų tvarūs.“ 

„Estetika, ekonomiškumas ir tvarumas – tai yra naujos architektūros formulė“, – teigė architektas. Per porą metų mažai kas pasikeitė. Kaip dar galime aptikti žaliąjį plovimą architektūroje?

Neapsiriboti vien žaliaisiais stogais ar fotovoltiniais saulės elementais ant stogo

Tendenciją pasikliauti vien žaliaisiais stogais arba saulės baterijomis, kad būtų parodytas pastato ar jo plėtros tvarumas, galima susieti su ekologinio manipuliavimo strategija architektūroje. Nors žalieji stogai ir saulės baterijos turi daug privalumų, ypač miesto aplinkoje, vien jie negarantuoja, kad statybos projektas atitiks tvarumo standartus. Tai ypač akivaizdu, kai neatsižvelgiama į kitus svarbius veiksnius, tokius kaip energijos vartojimo efektyvumas ir aplinkai kenksmingų medžiagų bei statybos sistemų pasirinkimas.

Išnagrinėti dokumentus ne tik apie medžiagą, bet ir apie gamintojo praktiką ir darbo procesus

Kitas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra nepagrįsti teiginiai arba tokie žodžiai kaip, pavyzdžiui, „eko“, susiję su tam tikromis medžiagomis, nepateikiant išsamios informacijos. Gamintojas gali pristatyti gaminį kaip nekenksmingą aplinkai, pavyzdžiui, nurodydamas, kad naudojamos perdirbtos medžiagos, tačiau neatskleidžia kitų kenksmingų medžiagų ar aplinkai žalingo gamybos proceso. Būtina atidžiai išnagrinėti papildomus dokumentus ir informaciją apie medžiagą, taip pat gamintojo praktiką ir darbo procesus.

Atpažinti apgaulingą tvarios miesto plėtros idėją

Kita apgaulinga taktika – tvarios miesto plėtros idėjos propagavimas vystant „žaliąjį“ ar „ekologinį“ nekilnojamąjį turtą. Daugeliu atvejų augimas ir naujų miesto rajonų kūrimasis lemia miškų naikinimą ir žalą ištisoms ekosistemoms. Neretai naujose statybose vartojami klaidinantys aplinkosaugos teiginiai. Jie gali parduoti projektą kaip siūlantį didesnį ryšį su gamta, pavyzdžiui, įgyvendinant kraštovaizdžio objektus ar konkrečius elementus, tokius kaip apželdinti stogai, kartu ironiškai vadinant tai tvariu vystymusi.

Atidžiau vertinti sertifikatus

Dažna strategija, susijusi su klaidinančiais teiginiais apie anglies dvideginio mažinimą, yra sertifikatai. Kai kuriuos sertifikatus įmonės ir projektai gali įgyti net neįgyvendindami esminės tvarios praktikos, netaikydami technologijų. Dažnai šiuose sertifikatuose pirmenybė teikiama tam tikriems aplinkos veiksniams ar perspektyvoms, neatsižvelgiant į esminius vietos statybos konteksto elementus, pavyzdžiui, socialinius ir ekonominius aspektus. Tokiais sertifikatais galima sukurti tvarumo įspūdį, nors faktinis aplinkosauginis veiksmingumas išlieka ribotas.

„EPD (angl. environmental product declaration) sertifikatu yra deklaruojama, kiek energijos buvo suvartota gaminant tam tikrą produktą per visą ciklą, t. y. kokia yra jo CO₂ emisija. Šiuo sertifikatu ir nesiekiama apimti socialinių ir ekonominių aspektų, tikslas tik įvardyti poveikį aplinkai, tiksliau, susidarančią CO₂ emisiją. Pavyzdžiui, galima lyginti kelis šiuo sertifikatu įvertintus gaminius ir taip pasirinkti mažiau taršų. Taip pat, atliekant pastato gyvavimo ciklo analizę (angl. life cycle assessment; LCA) ir panaudojus daugiau tokių sertifikuotų produktų ar medžiagų, gaunami tikslesni CO₂ emisijos skaičiavimai“, – sako V. Matulionis.

Laikytis kritiškos pozicijos 

Čia kai kurie skaitytojai gali susimąstyti apie sertifikatų svarbą kovojant su netikrais tvariais projektais. Taip, sertifikatai yra labai svarbūs. Jie skatina architektus bei vystytojus laikytis kokybės ir tvarumo standartų, vertinti naujas technologijas ir gaminius. Tačiau mes taip pat turime laikytis kritiškos pozicijos, nes, architektūros ir urbanistikos bakalauro ir magistro studijų profesoriaus, tyrinėtojo, knygų ir straipsnių autoriaus Fabiano Sobreiros (UNICEUB; Centro Universitário de Brasília) teigimu, vienas žinomiausių pasaulyje LEED sertifikatas šios srities profesionalams kelia abejonių dėl mažai skiriamo dėmesio pačiam projektui ir vietinio kontekstualumo nebuvimo.

Labiau atsižvelgti į socialinius ekonominius veiksnius

Kalbant apie LEED sertifikatą, galima pastebėti, kad jo kriterijai susiję tik su vienu tvarumo aspektu – aplinka, bet nepaisoma kitų, kuriais grindžiama koncepcija, pavyzdžiui, socialinių ir ekonominių. Todėl, kad būtų visapusiškesnės (koks ir pats terminas „tvarumas“), siūloma kurti arba tobulinti sertifikavimo sistemas, kurios veiksmingiau atsižvelgtų į projektavimo sprendimų nulemtą architektūrinę kokybę, skiriant dėmesio ne tik medžiagoms, technologijoms ir priedams, bet ir apimant kultūrinius, socialinius ir ekonominius klausimus, kaip papildomus vertinimo kriterijus. Taip siekiama išvengti tarptautinių modelių ir technologijų tiražavimo (reprodukavimo) bei atpažinti architektūrinius sprendimus, kurie iš prigimties yra tvarūs ir susiję su kontekstu, į kurį įterpiami.

Apibendrinant: Kova su klimato krize reikalauja specialistų, įmonių ir vyriausybių, įskaitant architektus ir jų projektus, atsidavimo ir veiksmų. Labai svarbu išlikti budriems nustatant ir atskleidžiant apgaulingas anglies dvideginio mažinimo strategijas, kurios architektūroje pasireiškia kaip ekologinio manipuliavimo taktika. Tuo pat metu turime palaikyti skaidrią praktiką ir įgyvendinti tvarias priemones, atidžiai atsižvelgdami į kontekstą, siekdami darnesnės ir mažiau žalingos ateities.

SPECIALISTO KOMENTARAS 

„Planuojama, kad Vilniaus vystymo kompanija iki šių metų pabaigos baigs rengti pirmąjį nekilnojamojo turto tvarumo standartą, sukurtą pagal gerąją pasaulio praktiką, pagal įgytą įvairių sričių kolegų ilgametę patirtį ir išmoktas pamokas. Šiuo tvarumo standartu bus siekiama į Vilniaus miesto vystomus nekilnojamojo turto projektus įtraukti visus tvarumo aspektus: ir aplinkosauginius, ir socialinius, ir ekonominius“, – sako V. Matulionis, Vilniaus savivaldybės įmonės Vilniaus vystymo kompanijos tvarumo vadovas. 

„Europoje ir pasaulyje jau vyrauja naujos tendencijos. Viena jų ta, kad sveikata yra naujasis tvarumas (angl. Wellness is the new sustainability). Nebepakanka LEED ar BREEAM sertifikatų, kurie daugiau kalba apie poveikį aplinkai. Prie šių sertifikatų dar prijungiami pastatų naudotojų sveikatą, gerovę ir patirtį gerinantys sprendiniai, pavyzdžiui, WELL sertifikavimo sistema. Šios sertifikavimo sistemos kriterijai paremti medicininiu supančios aplinkos poveikiu žmogui, siekiant užtikrinti gerą oro, vandens, šviesos, šiluminio komforto, akustikos kokybę, užtikrinant pastate ir aplink jį galimybes judėti, numatant pastato atvirumo bendruomenėms sprendinius, žmogui nekenksmingų statybinių medžiagų ar valymo priemonių naudojimą, netgi užtikrinant pastato naudotojų psichologinę gerovę ir tinkamas sąlygas sveikai mitybai. Dalis šių sveikatos ir gerovės vertinamų kriterijų netgi persidengia su BREEAM sertifikavimo sistemos, kurioje socialinis ir ekonominis aspektai yra vertinami, kriterijais“, – teigia V. Matulionis. Tvarų projektą galima išvystyti ir be sertifikavimo, tačiau tam reikia daug žinių ir kompetencijų, kad pagal geriausią pasaulinę praktiką ir turimą patirtį susidėliotum teisingą projektavimo procesą ir nusistatytum projektui aktualius sprendinius (tokiu atveju nebūtų tik trečiosios šalies patvirtinimo įdiegties tvariems projekto sprendiniams). „Tą mes su Vilniaus vystymo kompanija ir sieksime padaryti – parengti vidinį tvarumo standartą, sukurtą pagal gerąją pasaulio praktiką, pagal įgytą įvairių sričių kolegų ilgametę patirtį bei išmoktas pamokas, įtraukdami visus tvarumo aspektus: ir aplinkosauginius, ir socialinius, ir ekonominius“, – sako vadovas. 

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 ŽIEMA