Blog

Geriau teisingai atlikti apdailą, negu taisyti broką

„Knauf“ nuotr.

Apdailos defektai nėra pats maloniausias dalykas naujakuriams. Tačiau jų ne visuomet pavyksta išvengti. Turbūt labiausiai rankos nusvyra tuomet, kai nelygumai ar įtrūkiai sienose pastebimi tada, kai jau darbai būna baigti, pinigai sumokėti ir savo vietose jau puikuojasi baldai. Kaip išvengti arba ištaisyti apdailos darbų defektus, kad jie nevirstų didžiausiu šeimos galvos skausmu, kurį teks glaistyti nemaža pinigų suma?

Siekiamybės įvertinimas

Statybų specialistai nuolat primena, kad siena yra lyg drobė, ant kurios tapoma. Ji padengiama dažais arba apklijuojama tapetais. Kad ši drobė būtų tinkamai paruošta ir ant jos neatsirastų defektų, svarbu nepamiršti atlikti kelis pagrindinius žingsnius.

Anot statybinių medžiagų gamybos bendrovės „Knauf“ techninio konsultanto Valdo Mozūro, pirmiausia derėtų įvertinti siektiną kokybės lygį. Užsakovas ir meistras dažnai skirtingai interpretuoja sąvoką „lygi siena“. Todėl būtinas kompromisas ir bendra abiejų vizija. Svarbu tinkamai įvertinti, kokį kokybės lygį norima pasiekti – nuo to priklausys, koks glaistas bus naudojamas apdailoje.

„Kad tarp naujakurių ir apdailos darbus atliekančių žmonių nekiltų nesutarimų, siūloma vadovautis sienų ir lubų paviršiaus paruošimo lygiais, kuriuos pristato „Knauf“. Tokių lygių yra keli: Q1, Q2, Q3 ir Q4. Juos žinant, tikrai nekils nesusipratimų. Pavyzdžiui, tapetams skirta siena neatrodys gruoblėta ir lyg paruošta plytelėms lipdyti“, – pasakojo V. Mozūras.

Pasak jo, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jeigu planuojama ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Nieko bloga, jei ant tokios sienos matysis darbinių tinko žymių, plyšelių ir tinko siūlių. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruoblėtais pluoštiniais tapetais, paviršių reikės paruošti Q2 lygiu. Tokia siena gali turėti nelygumų ir įrankių paliktų žymių.

Norint sieną dažyti matiniais dažais arba ant jos klijuoti įvairaus storio tapetus privaloma, kad paruošimo lygis būtų Q3. Pats aukščiausias lygis – Q4 – turėtų būti pasiektas, jeigu planuojama naudoti blizgius dažus. Tokiu atveju ant sienos gali likti minimalių nelygumų, matomų tik esant šoniniam apšvietimui. V. Mozūro teigimu, visus lygius galima pasiekti naudojant universalų gipsinį glaistą „Knauf Q-Filler“.

Svarbiausia – žinoti tikslą. Naujakurys ar remontą pradedantis buto šeimininkas turi aiškiai nusistatyti, kokios galutinės apdailos nori. Dažnai prie darbų puolama nesuplanavus galutinio rezultato. Būtent tada ir iškyla defektų atsiradimo grėsmė.

„Galima nusipirkti daug įvairių rūšių glaisto, tačiau jei nežinoma, kokį, kaip ir kada naudoti, remontas nebus sėkmingas. Kad taip neįvyktų, reikia atidžiai ir kryptingai susiplanuoti visus apdailos darbus, pasidomėti glaistų rūšimis ir privalumais“, – teigė V. Mozūras.

Kritiškiausia vieta

Bendrovės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris galimomis probleminėmis būsto apdailos vietomis įvardijo gipso plokščių siūles ir plokščių jungimus prie kitų konstrukcijų. Tokioms zonoms sutvarkyti reikia profesionalių žinių ir tam tikrų įgūdžių.

„Siūlės – svarbus technologinis sausosios statybos mazgas, patiriantis tam tikrų deformacijų dėl drėgmės, temperatūros šuolių patalpoje ir fizinio poveikio, pavyzdžiui, perdangos judėjimo, eksploatacinės apkrovos. Todėl labai svarbu jas įrengti technologiškai teisingai, kad ateityje nekeltų problemų. Trūkinėjančias siūles remontuoti labai sudėtinga“, – atkreipė dėmesį K. Vaseris.

Tam, kad siūlės būtų įrengtos kokybiškai, reikia:

Teisingai parinkti ir kokybiškai surinkti karkasą. Svarbu naudoti vieno gamintojo produktus, ypač lubų konstrukcijose, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad karkaso detalės lyg ir panašios, bet jų suderinamumas gali būti nepakankamas, ką ir kalbėti apie neaiškią kai kurių nežinomų gamintojų detalių kokybę. Taip pat reikia teisingai nustatyti atstumus tarp karkaso profilių, o lubose – pakabas ir jų išdėstymą.

Teisingai ir kokybiškai sumontuoti gipso kartono plokštes. Statybose dažnai tenka išgirsti, kad nereikia dėl to jaudintis, neva netiksliai sumontuotos plokštės nėra problema – ateis glaistytojai, dažytojai ir viską sutvarkys. Deja, tokios klaidos gali tapti trūkių atsiradimo priežastimi, ir tuomet už tai liks atsakingi tie, kurie atliko galutinę apdailą, vadinasi – glaistytojai ir dažytojai. Pagrindinis plokščių montavimo principas – jos turi būti montuojamos persislenkančios, kad nebūtų kryžminių siūlių, taip pat klojamos tiksliai – nestandžiai pristumiamos viena prie kitos, bet be tarpų. Taip pat reikia vengti pažeistų plokščių: nulūžusiais kampais, netiksliai išpjautų.

Siūlėms glaistyti teisingai parinkti medžiagas. Patartina naudoti mineralinį gipsinį siūlių glaistą, pavyzdžiui, „Knauf Uniflott“. Polimerinis glaistas nėra tinkamas populiariausiems Lietuvoje HRAK tipo kraštams glaistyti. Tokie kraštai yra sukurti tam, kad siūlės būtų stipresnės, nes jos yra gilesnės, ir būtų paprasčiau teisingai įsprausti armavimo juostas. Tokiu būdu siūlėms lieka daugiau ploto, kurį padengia siūlių armavimo glaistas, o kadangi sukibimo plotas būna didesnis – didesnis būna ir siūlės stipris. Gipsinis glaistas džiūdamas beveik nesitraukia, t. y. nepraranda tūrio, be to, jis džiūva greičiau už polimerinį glaistą. Beje, galvojant apie gaisrinę saugą (dažnai ir garso izoliaciją), irgi geriau naudoti gipsinį glaistą – jis fiziškai panašesnis į gipso plokštės branduolį, t. y. visu skerspjūviu yra atkartojamos plokštės ypatybės. Dar reikia atkreipti dėmesį, kad ugnies atsparumo bandymų metu teisingai įrengtos siūlės nėra silpnoji plokštumos vieta. Bandymų metu greičiau pažeidžiamas plokštės vidurys, o ne siūlė. Kitas svarbus komponentas – siūlių armavimo juostos. Nerekomenduotina naudoti vadinamųjų klijuojamųjų tinklelių. Tai fiziškai silpnos juostos, kurias sudėtinga teisingai įrengti. Geriausia naudoti popierines siūlių armavimo juostas, iš kurių bene geriausia – „Knauf Kurt“ juosta.

Teisingai glaistyti. Dažna klaida, kai įspraudus į glaistą siūlių armavimo juostą nesulaukiama, kol pirmasis sluoksnis išdžius, ir iš karto dengiamas kitas. Tokiu atveju antras sluoksnis ištraukia drėgmę iš pirmojo (o ji reikalinga glaistams tarpusavyje sukibti), dėl to gali atsirasti sluoksnių atsiskyrimų ar trūkių.

Jungimo siūlių įrengimo klaidos

Jungimo su kitomis konstrukcijomis siūlės irgi dažnai kelia problemų (ypač lubose), neteisingai įrengtos jos ima trūkinėti. Tai vyksta dėl skirtingų konstrukcijų vadinamojo vaikščiojimo. Įrengiant grindis niekieno nestebina terminas „plaukiojančios grindys“. Įrengiant tokią konstrukciją atliekamas deformacinis jungimas su sienomis ir kitomis vertikaliomis konstrukcijomis.

Tokia pati situacija – ir su lubomis, jų konstrukcija neturi priklausyti nuo sienų. Todėl įrengti standžius jungimus, neretai armuojant armavimo juostomis – rizikinga. Tai gali pasiteisinti tik nedidelio ploto patalpose, kuriose nėra stiprių deformacijų, pavyzdžiui, mažuose sandėliukuose, nedidelėse tualeto erdvėse. Įprastai reikėtų įrengti deformacines jungtis. Jos būna dviejų rūšių: deformacinė slydimo jungtis arba vizualiai matomesnė šešėlinė jungtis.

Deformacinė slydimo jungtis įrengiama iš anksto ant sienos priklijuojant slydimo juostą, pavyzdžiui, „Knauf TrennFix“. Montuojant gipskartonio plokštę, specialiu obliuku (arba peiliuku) nupjaunama plokštės briauna, ir nupjautos briaunos siūlė užpildoma glaistu „Knauf Uniflott“.

Glaistas sukimba su plokšte, bet neprikimba prie sienos – tam trukdo paklijuota skiriamoji juosta. Eksploatacijos metu lubų plokštuma gali judėti – tokiu būdu įrengiamas užprogramuotas tvarkingas trūkis, kuris nevirs nevaldomu išsišakojusiu trūkiu.

Šešėlinės siūlės inžineriniu požiūriu yra pačios saugiausios. Jos įrengiamos suformuojant 5–10 milimetrų tarpą tarp lubų apkalos ir sienos. Tokios siūlės pasirenkamos tada, kai numatomos labai stiprios deformacijos, pavyzdžiui, esant medinėms konstrukcijoms, dideliems plotams ir pan.

Būtina vengti nesuderinamumo

Bendrovės „Knauf“ techninis konsultantas V. Mozūras pataria jokiu būdu nenaudoti skirtingų gamintojų medžiagų. Jei norima pataisyti atsiradusį broką, reikia sužinoti, koks glaistas buvo naudotas paskutiniame darbų etape. Pavyzdžiui, jei darbai buvo atliekami naudojant gipsinį glaistą, tokį būtina rinktis ir vėliau.

„Žmonės daro nemažai klaidų. Štai ant gipskartonio užtepa polimerinį elastingą baltą glaistą. Iš pradžių atrodo lygu, tačiau glaistui išdžiūvus, jį nudažius pasimato jungimų, įvairių skylių. Tinkamai taisyti defektus – tai lyg lopyti kelnes. Juk nelopysime džinsinių kelnių veltiniu“, – palygino V. Mozūras.

Jo teigimu, tam, kad nereiktų sukti galvos, kokį glaistą rinktis, geriausia pasikliauti universaliu gipsiniu glaistu. Juo galima ištisai padengti ir gipskartonio plokštes, ir gipsinį, ir betoninį pagrindą. Be to, universalus gipsinis glaistas išsiskiria ir mažomis sąnaudomis. Vieną kvadratinį metrą padengti 1 milimetro storio sluoksniu reikės 0,83 kilogramo glaisto.

Privalu pasirūpinti ir įrankiais. Tvarkinga ir kokybiška darbo priemonė – kiekvieno meistro būtinybė. Garsiausi paveikslai pasaulyje nebuvo nutapyti nešvariu ir sudžiūvusiu teptuku, taigi ir sienos neturėtų būti glaistomos nudilusiomis ir aprūdijusiomis kreivomis mentelėmis.

Bendrovės „Knauf“ technikas K. Vaseris pastebėjo dažną problemą dirbant su sausosios statybos konstrukcijomis. Tai – ne laiku atliekami darbai. Labai svarbu, kad siūlių ir plokštumos glaistymo darbai būtų atliekami tada, kai jau būna užbaigti visi statybos darbai. Mat jų metu į patalpas patenka daug drėgmės, pavyzdžiui, betonuojant grindis ar kitas konstrukcijas, tinkuojant. Apdailai objektas turi būti paruoštas: turi būti uždengtas stogas, sumontuoti langai ir durys.

Dažnai klaidų padaroma atliekant darbus prieš apdailą, pavyzdžiui, prieš tinkuojant. Retai kada tinkuojant armuojamos būtinos, charakteringos vietos, pavyzdžiui, dviejų skirtingų medžiagų sandūros. Tokiose vietose vėliau atsiranda trūkių, kuriuos pašalinti būna sudėtinga.

Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.