Kad tam tikrų specialistų pas mus parengiama per daug ir rinka nesugeba jų sutalpinti – akivaizdu, ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės emigruoja svetur. Tačiau nemanau, kad dabar dėl to reikėtų pulti į kraštutinumus – uždarinėti aukštąsias mokyklas ar neberinkti studentų kursų.
Pirmiausia prisiminkime, kad aukštasis mokslas – tam tikra verslo rūšis. Jeigu yra norinčiųjų studijuoti kokią nors specialybę, žmonės už tai susimoka, o aukštosios mokyklos rengia vienokius ar kitokius specialistus. Ir čia nėra nieko bloga. Tokiu pat principu veikia ir kitos Vakarų pasaulio aukštosios mokyklos. Norite gauti išsilavinimą Oksfordo universitete – susimokate, ir niekas nesvarsto, ar Anglijoje atitinkamų specialistų yra pakankamai, ar jų stinga.
Kitas dalykas – valstybės finansuojamų vietų aukštosiose mokyklose skaičius. Dabar finansavimas architektams parengti yra gerokai sumenkęs, ir faktiškai didžioji dalis tų, kurie studijuoja architektūrą, už mokslus susimoka patys. Manyčiau, tokia strategija yra veiksminga. Žinoma, tai gali grėsti tuo, kad turtingesnės šalys nusivilios mūsų gabius studentus. Tačiau, pavyzdžiui, Liuksemburgas apskritai neturi nė vienos aukštosios mokyklos, tačiau dėl to tikrai negyvena prasčiau nei kitos valstybės.
Kalbant dar kitu aspektu – o ką apskritai reiškia universitetinis išsilavinimas? Jei siekiame, kad jį gautų kuo daugiau žmonių, nebūtinai visi privalo dirbti pagal įgytą specialybę. Naujasis Vilniaus universiteto rektorius neseniai įvardijo, kad universitete yra tik trys mokslo sritys, kurias pasirinkusieji gauna specialybę – medikai, ekonomistai ir teisininkai. Jie žino, ką konkrečiai turi daryti. O visi kiti iš mokymo įstaigos išeina su universiteto diplomu ir yra laisvi ieškoti darbo bet kur.
Tad gal dabar mūsų aukštųjų mokyklų pareiga turėtų būti apibrėžiama šiek tiek kitaip nei sovietmečiu, kai mokslus baigę specialistai tiesiog gaudavo paskyrimą ir kuo nors dirbdavo. Šiuo metu gavęs išsilavinimą žmogus įgyja ir platesnių pažiūrų, geba analizuoti, yra kitaip motyvuotas. Vertinant šiuo požiūriu, architektūra yra tokia sritis, kuri praplečia akiratį meninėje, meno istorijos, filosofijos plotmėse, išmoko analizuoti, vertinti, suprasti socialinius procesus ir pan.
Pavyzdžiui, Vakarų šalyse, JAV, Australijoje doktorantūros studijas baigę specialistai gauna tam tikro mokslo – filosofijos mokslų – daktaro laipsnį. Tai nereiškia, kad architektai tampa filosofais, šis laipsnis tiesiog nurodo dalyko išmanymo gilumą, erudiciją, gebėjimą mąstyti. Taigi gal kartais ir mes patys aukštąjį mokslą suvulgariname iki tam tikros specialybės įgijimo.
