Architektūros cechas, tiksliau, jo neabejingieji, deklaruoja (Laisvųjų architektų deklaracija), kad dabartinė architektūros tendencija netoleruotina. Problemų matymas ir nedeklaratyvus siekis jas išspręsti yra vienintelis kelias, kuriuo eidami galime tikėtis laukiamų pasikeitimų. Architektūros įstatymas, architektų savivaldos sukūrimas, architektūros, kaip svarbaus valstybės įvaizdžio ir tapatybės formanto, reikšmės įvardijimas tarp valstybės tikslų, kokybės faktoriaus įteisinimas viešuosiuose pirkimuose, architektų rengimo proceso – ne vien mechaninio krepšelių sumažinimo – reforma, orientuota į esminius kokybinius studijų siekius. Tai žingsniai, kuriuos reikia žengti šiandien.
Vaidotas DAPKEVIČIUS, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas
Prieš pusmetį vykusios Venecijos architektūros bienalės metu Italijos paviljone buvo pateikiama informacija apie architektams tenkančią rinkos dalį ir jų skaičių įvairiose Europos šalyse. Ši statistika skelbia, kad situacija Lietuvoje nėra tokia dramatiška, kaip ją neretai bandoma pristatyti viešai. Architektų skaičiumi atsiliekame nuo gana stiprių architektūros sferoje šalių: Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Nyderlandų ar JAV, rinkos dalimi – nuo Vokietijos, Danijos, Ispanijos ir kitų valstybių. Klausimas, kiek reikia architektų Lietuvai, yra retorinis, jį formuluočiau kiek kitaip: kaip panaudojame mūsų šalyje išugdomus architektus?
Čia jau tenka kalbėti apie bendrą sisteminę architektūros ir urbanistinio planavimo politiką. O ji, švelniai tariant, neveikia. Supratimo apie architektūros potencialą visuomenėje labai trūksta. Mano manymu, galimybės, ypač jaunosios „Erasmus“ kartos, yra nemažos.
Architektūra yra viena iš nedaugelio vadinamųjų reglamentuotų profesijų. O tai sudaro sąlygas jos atstovams kurti savo profesinę savivaldą. Tai turėtų padaryti Lietuvos architektų rūmai. Profesinė savivalda (kitos – Advokatų taryba, Notarų, Odontologų rūmai), kuriai be išimties priklauso visi turintys teisę šia veikla užsiimti konkrečios profesijos atstovai, ir turi kontroliuoti studijas, išleidžiamų specialistų skaičių bei kitus su profesine praktika susijusius klausimus.
Tada galėsime kalbėti apie savo pačių atsakomybę vieniems prieš kitus – architektų ir likusios visuomenės dalies. Jei toks klausimų sprendimas bus nuleidžiamas iš viršaus, priimamas dažnai tik politinį pasitikėjimą turinčių asmenų, susivokimo, kur esame ir ko siekiame, nebus. Architektūra ir toliau bus tik statybų verslo priedas.
Liutauras NEKROŠIUS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas
Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų nustatęs, kiek Lietuvos rinkoje šiuo metu realiai veikia architektų, kiek jų yra įgiję išsilavinimą užsienyje ir (arba) yra užsieniečiai. Taip pat fragmentiškai žinoma apie pas mus įgijusių išsilavinimą architektų veiklą užsienyje. Todėl atsakyti, kiek šios srities specialistų reikia Lietuvai, šiandien yra neįmanoma. Vis dėlto gyvename atviroje rinkoje – galime nerengti architektų ir jų nepritrūksime, jų atvyks iš užsienio.
Įtampą architektūros rinkoje, mano supratimu, kelia ne absolventų skaičius. Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje teisinė aplinka susiklostė taip, kad šiandien architekto praktika užsiima paties įvairiausio išsilavinimo ir kompetencijos žmonės.
