Tad bandymas problemą spręsti pasitelkus vien valstybės finansavimą norimų rezultatų neduos.
Problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Manyčiau, didelė klaida buvo atsisakyti architektūros krypčių grupės aukštųjų mokyklų studijų sąraše. Sunkiai suvokiama, kaip nuolat akcentuojant, kad architektūra yra svarbiausias ir ilgiausiai išliekantis žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, akademinė architektūros bendruomenė atsisako tokių studijų atskiros krypčių grupės kūrimo ir pripažįsta, kad architektūros studijos to nevertos. Tai nepadės išspręsti šiandienos sunkumų architektų rengimo srityje, o ateityje sukurs dar daugiau sudėtingai išsprendžiamų problemų.
Svarbu ir tai, kokios akredituotos mokymo programos pasitelkiamos architektūros studijoms. Šiuo metu penki fakultetai rengia architektus bene pagal tris akredituotas studijų programas. Jos beveik neatnaujinamos ir kartais neatitinka šiandienos reikalavimų. Pripažįstant, kad architektūros studijos turi apimti labai plataus spektro žinias ir įgūdžius, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas programų turiniui ir kokybei, jų akreditacijai bei tvirtinimui.
Modelis, kai fakultetai parengia ir akredituoja atskiras studijų programas, kurios atitinka pagrindinius bendrus reikalavimus architektams rengti ir aiškiai išskiria papildomą programos specializaciją, yra perspektyvus ir gali pagerinti profesinį specialistų pasirengimą. Mano požiūriu, situaciją galėtų pagerinti valstybės finansuojamų vietų skaičiaus reguliavimas ir architektų rengimas pagal naujas studijų programas.
Algirdas ŽEBRAUSKAS, aplinkos ministro patarėjas
Šiuo klausimu žmonės visada turi skirtingų nuomonių, grįstų neatremiamais argumentais. Viena vertus, puiku, kad kuo daugiau jaunų žmonių siekia visuomenėje prestižine laikomos architekto profesijos. Ir, atrodo, tai pasiekia. Kita vertus, matome akivaizdžiai ryškėjantį pataikavimą užsakovui architektūrinės kokybės sąskaita, vis aktyvesnį neretai profesinės etikos normas peržengiantį kolegų stumdymąsi pečiais dėl užsakymo, kai vis dažniau laimi ne idėja, originalus architektūrinis sprendimas, o gebėjimas apeiti įstatymus siekiant iki galo įsiteikti užsakovo tikslams ir estetiniam išprusimui. Akivaizdžiai dominuojanti tendencija projektuoti greitai, daug ir pigiai, artėjant prie įtikimo ribos, nepaliekant laiko ir finansinių galimybių kokybės paieškai, verčia rimtai susimąstyti, ar tikrai daugiau yra geriau.
Žvilgtelėkime į Estijos, kurioje per metus parengiama apie 30 architektų (Estijos dailės akademija, Talino technologijos universitetas), kūrybinius pasiekimus, architekto profesijos prestižo augimą, kryptingai stiprėjančią ir tikslingai ugdomą šios šalies architektūros mokyklą. Būtent stipri mokykla yra reikšmingas veiksnys, ne tik identifikuojantis vietos tapatumą reprezentuojant valstybę, bet ir skatinantis architektūros eksportą. Tvirta architektūros mokykla yra ir neabejotina ateities, arba BIM – skaitmeninės, statybos stiprybė.
Nors atskirų mūsų architektų pasiekimai puikūs, galima konstatuoti, kad keturiose Lietuvos aukštosiose mokyklose kasmet parengdami daugiau kaip 200 architektų ne tik akivaizdžiai mažiname su kokybe susijusius siekius, neugdome atpažįstamos, tapatumą liudijančios architektūros, bet ir neracionaliai naudojame valstybės lėšas, demonstruodami, kad valstybei nerūpi architektūros, kaip svarbaus jos įvaizdžio, formantas, kryptingo ugdymo uždavinys, kad architektūros studijos, tiksliau, studijų krepšeliai, tapo ne studijų kokybės, bet aukštųjų mokyklų išgyvenimo objektu.
