Padėtis iš esmės pablogėjo, kai mūsų aukštosios mokyklos į specialistų rengimą pradėjo žiūrėti kaip į atskirą verslo rūšį, pelningą veiklą, o ne vykdyti šviečiamąją ir mokslo tiriamąją misiją. Tai lėmė nei valstybės, nei verslo reikmėmis nepagrįsto architektūros specialybės absolventų rengimo bangą. Rengiamas didelis skaičius architektūros bakalaurų ir magistrų, tikintis, kad toliau rinkoje išliks geriausi. Praktika parodė, kad tai klaidingas kelias – jis iškreipė rinką ir suformavo naujus architekto profesijos vertinimo kriterijus, orientuotus į komerciją, o ne profesinę kokybę.
Kuo didesnį finansavimą siekiančios gauti aukštosios mokyklos pradėjo naudotis bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgdamos į padarinius. Pavyzdžiui, VGTU Statybos fakultete įkurta Inžinerinės architektūros katedra vėliau pervadinta į Architektūros inžinerijos katedrą. Oficialiai skelbiama, kad ji rengia inžinierius architektus, įgyjančius įgūdžių statinio projekto architektūros ir statinio projekto konstrukcijų daliai rengti. Pagal teisės aktus ir statybų sektoriaus sanklodą architekto ir inžinieriaus profesijos yra visiškai skirtingos. Viena jų netgi priskiriama reglamentuojamų profesijų grupei.
Norint išdėstyti profesijai keliamus reikalavimus vargiai užtenka ketverių metų nuolatinių studijų. Sunkiai suprantama, kaip galima parengti dviejų skirtingų profesijų specialistą per vieną studijų ciklą. Tad visiškai neaišku, kokius specialistus rengia aukštoji mokykla perpildytai rinkai ir kam valstybiniu požiūriu to reikia. Neaišku, kam leidžiamos valstybės lėšos rengti tokiems specialistams, kurie po studijų reglamentuojamame statybų sektoriuje negali įgyti teisės dirbti projektų ar projektų dalies vadovais.
Apmaudžiausia, kad geriausių ketinimų ir vilčių turintis į aukštąją mokyklą atėjęs jaunimas yra klaidinamas ir skaudžiai nuviliamas. Skaudu, kai naujai iškeptam specialistui tenka pranešti, kad baigtos studijos neatitinka reikalavimų ir jis neturi žadėtų įgūdžių, kvalifikacijos bei teisių. Sudėtinga paaiškinti, kas jam turėtų kompensuoti studijoms išleistas lėšas ir sugaištą laiką.
Bet kokiai kitai įmonei ar organizacijai už klaidingos informacijos teikimą valstybės priežiūros institucijos taikytų sankcijas, tačiau aukštosioms mokykloms tai negalioja. Stebėtina, kaip nuvilti studentai dar nesikreipė į teismus dėl savo teisių pažeidimo. Dar liūdniau, kad apie tokius reiškinius puikiai žino akademinės bendruomenės elitas: dėstytojai, profesoriai, mokslininkai, katedrų vedėjai, tačiau nesiima jokių veiksmų. Panašu, kad aukštųjų mokyklų prestižą ir gerą vardą užgožia komercinė nauda.
Pastaruoju metu norinčiųjų studijuoti architektūrą skaičius smarkiai mažėja. Pasikeitė požiūris į architekto profesiją, o perpildyta darbo rinka padarė ją nepatrauklią. Modelis per kiekybę siekti kokybės atgyveno, ir, matyt, šioje srityje ateina permainų laikas. Siūlymai ženkliai sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių architektūros studijose vargu ar iš esmės pagerins rengiamų architektų kokybę. Sutinku dėl pavojaus, kad studijuoti architektūrą mažiau galimybių turės gabūs jaunuoliai. Gali nutikti taip, kad aukštosios mokyklos ir toliau rengs maksimalų sau naudingą architektų skaičių, o tarp studentų bus mažiau gabių bei motyvuotų žmonių.
