Top Baneris

E–valstybė: būtinas atributas – darbo išteklių duomenų bazė

2014 liepos 1 d.
Pasidalykite straipsniu

Darbo rinka kenčia dėl nuolatinio vienos ar kitos srities specialistų trūkumo, o valstybė – dėl nemažėjančių nelegalaus darbo pasekmių. Tai tik dvi apibendrintos problemos, su kuriomis susiduriama Lietuvoje ir kurių priežastis yra sisteminio valstybės požiūrio į darbo jėgą stoka.

Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) siūlo galimą išeitį – bendrą darbo išteklių duomenų bazę (DB). LSA ir LPK siekia, kad tokia DB valstybėje atsirastų kuo greičiau. Pritarimą iniciatyvai yra išreiškę ir Lietuvos darbo biržos vadovai. Darbo jėgos duomenų bazėje būtų pateikti duomenys apie asmens išsilavinimą, darbo stažą, patirtį, pasiekimus, nuobaudas, sumokėtus mokesčius ir kitus rodiklius.

Šiuo metu darbdavys, rinkdamasis darbuotoją, pasikliauna asmens gyvenimo aprašyme (CV) pateikiama informacija. Nors gyvenimo aprašymas dažniausiai ir pateikia pagrindinę informaciją apie darbo ieškantį žmogų, tai neužtikrina pateiktų duomenų tikrumo, o dalis, asmeniui neparankios informacijos, gali būti nepateikta. Pagal siūlomą principą darbdavys, darbo ieškančiam žmogaus sutikus, gautų prieigą, suderintą su asmens duomenų apaugos reikalavimais, prie informacijos apie asmenį, kuri padėtų apsispręsti dėl žmogaus tinkamumo užimti pareigas. Duomenų bazę darbuotojui žinant pildytų darbdavys.

Tokia duomenų bazė būtų naudinga ne tik darbdaviams. Visų pirma, tai taptų paskata darbo rinkos dalyviams trauktis iš šešėlio, įvestų daugiau skaidrumo. Pats darbuotojas būtų suinteresuotas, kad visa jo darbo patirtis, baigti kursai atsispindėtų elektroninėje kortelėje. Pavyzdžiui, statybininkui būtų svarbu, kad dideli projektai, kuriuose jis dirbo, būtų užfiksuoti.

Darbdavys savo ruožtu taip pat galėtų matyti informaciją apie žmogaus drausminius, darbų saugos nusižengimus, nedarbingumo istoriją.

Šiuo metu įvairių valstybės institucijų vystomos duomenų bazės yra naudingas įrankis demografiniams rodikliams gauti, tačiau tai nėra tiesiogiai susiję su darbo rinkos poreikiais. Visos duomenų bazės veikia atskirai, tačiau jų funkcijos dubliuojasi, nėra bendros suderintos valdymo sistemos.

Darbo išteklių apskaitą iš dalies vykdo Socialinių reikalų, Švietimo, Ūkio ministerijos. Šios ministerijos turėtų dirbti glaudžiau. Mokymo įstaigos pagal akredituotas programas rengia specialistus ir jiems suteikia kompetencijas pagal vienus kodus, o Ūkio ministerijos kodų sistema jau kitokia. Pastarojoje sistemoje profesijos yra siejamos su asmens atliekamu darbu, bet ne su išsilavinimu ar kvalifikacija. Kompetencijų, specialybių kodai, taip pat kodai įrašyti diplomuose ar atestatuose skiriasi. Vertiname tai kaip nesusipratimą ir siekiame, kad tie kodai būtų suvienodinti, būtų sukurta bendra darbuotojų kompetencijos duomenų bazė. Ypač svarbu rengti specialistų poreikio prognozes, nuolat atnaujinti specialybių katalogus, vykdyti stebėseną.

Bendradarbiaujant aukštajam mokslui ir verslui taip pat yra kur tobulėti. Darbdaviai, ieškodami potencialaus darbuotojo užimti vienai ar kitai pozicijai, numato, kokias kompetencijas ir žinias asmuo turi turėti. Jei jauni specialistai nėra ruošiami, atsižvelgiant į realius rinkos poreikius, nėra patenkinami nei darbdavio, nei studijas baigusių žmonių lūkesčiai. Informacinės technologijos, besikeičiantys darbo metodai lemia tai, kad pusė dabar egzistuojančių specialybių po 20 metų gali tapti beprasmėmis. Jas turi pakeisti naujos, specialistai turi įgyti kitų kompetencijų. Ar tam yra pakankamai ruošiamasi? Probleminių situacijų gali padėti išvengti nuolatinis prognozavimas, o aukštojo mokslo institucijos, rengdamos studijų programas, turi konsultuotis su verslą, darbdavius vienijančiomis asocijuotomis struktūromis.

Kaip pavyzdį galima pateikti neabejotinai stipriai keistis turėsiantį statybos verslą ir jo darbo metodus. Statybos, projektavimo, statinio infrastruktūros valdymo procesai kelsis į skaitmeninę erdvę, o įmonėse dirbs specialistai, kurių pareigų pavadinimai daug kam dar net nėra girdėti, pvz., BIM (Building information modeling) projektų vadovai. Rinka to reikalaus jau greitai, todėl pats verslas turi išskirti žinias, kurias privalės turėti būsimi darbuotojai.

Visos susijusios institucijos turėtų dėti bendras pastangas, kad duomenų bazių kūrimas ir vystymas, darbo rinkos poreikių prognozavimas vyktų sistemiškai ir vieningai. Tuo tarpu valstybės investicijų planavimas turėtų vykti kitaip – planuoti reikėtų bent 5 metams, o ne peržiūrėti planus kasmet. Dabartinė situacija lemia neužtikrintumą ir dažnai stabdo svarbius valstybei projektus. Strateginio planavimo trūkumas pasireiškia ir pastatų renovacijoje – tik jai prasidėjus pamatėme, kiek ir kokių statybos specialistų turime ir ar jų skaičius atitinka planus.

Dalius Gedvilas
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas ir
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video