Ne paslaptis, kad apie savo namų erdvę išmanome geriausiai – nuo patogiausios vietos išgerti kavos sekmadienio rytą iki mėgstamiausių vakarinio apšvietimo nustatymų. Namai dabar suvokiami kur kas plačiau – tai tapo ne tik erdve poilsiui, bet ir laisvalaikiui. O ką jau kalbėti apie tai, kai į namuose verdančią rutiną reikia įterpti ir vietą darbui… kuri taip pat sukasi aplink namus. Apie balansą tarp gyvenimo erdvių ir interjero kūrimą kalbame su interjero dizainere, tinklaraštininke Evelina Aleliūniene.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionė interjero dizaino pasaulyje? Kuo patiko ši profesija, dėl ko norėjosi kurti savo karjeros pamatus?

Evelina: Viskas prasidėjo nuo nepaaiškinamo noro studijuoti būtent šią sritį. Tuo metu dar mokiausi mokykloje ir net nelabai supratau, ką tiksliai interjero dizaineris daro, tad man tai buvo kažkokia mistika. Tik pradėjus dirbti savarankiškai atėjo supratimas, koks tai darbas ir kur yra mano stiprioji pusė, kurią norėčiau vystyti. Šiuo metu kūrybos mano darbe nėra labai daug, nes atlieku tik techninius brėžinius, tačiau mane labai žavi pats faktas, kad prisidedu prie žmonių namų patogumo ir kad galiu tai atlikti internetu per nuotolį.

Interjero dizainerė savo karjeros kelią pradėjo dar studijuodama: viskas užgimė tinklaraščio formatu, kur Evelina dalijosi įžvalgomis apie tuo metu Lietuvoje dažnai aptariamą skandinaviško stiliaus interjerą, paskui buvo keliami įrašai įvairiomis, kūrėją dominančiomis temomis. Tinklaraštis aprėpia viską, kas siejasi su namais: nuo jų statybų iki patogiausios lovos padėties miegamajame ir net savadarbių projektų, vadinamųjų DIY (angl. do it yourself).

Kas paskatino užsiimti interjero dizainu būtent elektroniniu formatu? Ar tai nesukuria papildomų kliūčių? O gal kaip tik palengvina procesą?

Evelina: Sudėtinga įvardyti tikslias priežastis, bet man tiesiog buvo savaime aišku, jog internetas yra ateitis ir kad aš turiu ten būti. Man pradėjus, mano žiniomis, tuo metu nebuvo taip dirbančių interjero dizainerių, tad tai buvo naujiena ir, tikiu, ne visiems suprantama. 

Jeigu turi aiškią darbo metodiką, tikrai daug ką galima atlikti nuotoliu, ir mano patirtis tai įrodo. Tą patvirtino ir pandemija, kurios metu interjero dizaineriai kūrė net ir pilnus projektus tik tokiu būdu, gydytojai pradėjo konsultuoti internetu ir pan. Aš tokiu principu dirbu jau 10 metų. 

Dirbant tik su techniniais brėžiniais, toks darbo pobūdis nesukelia jokių problemų, kaip tik yra labai patogus ir taupantis laiką. Jeigu reikėtų rinkti medžiagas, spalvas, būtų sudėtingiau, kadangi negalima atlikti derinimų gyvai, bet manau, jog tam tikrais atvejais tai irgi įmanoma.

Papasakokite apie savo darbo specifiką.

Evelina: Visas mano darbas atliekamas prie kompiuterio. Klientai atsiunčia man projektą ar pamatuoja jau pastatytą būstą, atsako į krūvą klausimų ir elektroniniu paštu bendraujame, iki kol projektas būna baigtas. Mano darbo savaitė dažniausia tokia pati – darbas prie kompiuterio 10–18 val., kartais įterpiant laiką tinklaraščio, socialinių paskyrų turinio kūrimui.

Kas paskatino taip aktyviai ir visapusiškai dalyvauti socialinėse medijose? 

Evelina: Iškart pajutau, kad turiu būti socialiniuose tinkluose, nes tai ateitis. Neklydau, per ten ateina nemaža dalis klientų, bet svarbiausia, kad man patinka juose kurti turinį. Patinka, kad ten galiu parodyti savo kūrybiškumą, palaikyti ryšį, bendrauti, suteikti idėjų tiems, kurie greičiausiai niekada gyvenime į mane nesikreips, bet aš ir neturiu tokio tikslo. Man gera tiesiog dalintis idėjomis, naudinga ir įdomia informacija.

Evelina savo „Instagram“ paskyroje nuolat skelbia ne tik interjero dizaino patarimus, bet ir daro apklausas, atsako į opiausius sekėjų klausimus, šmaikščiai komentuoja tam tikrus sprendimus ir naujausias tendencijas bei dalinasi kasdienybės akimirkomis. Be to, naujojoje rubrikoje „Interjero policija“ dizainerė komentuoja įvairių projektų klaidas ir pataria, kaip jas vertėtų spręsti.

Kokie darbai (o gal ir klientai) Jums jau reikštų raudoną vėliavą? 

Evelina: Kadangi turiu 10 metų patirtį, tokius klientus atpažįstu ir pajaučiu iškart. Nuojauta dar neapgavo. Be to, esu apsibrėžusi griežtas bendradarbiavimo taisykles. Jeigu matau, kad klientas nori iš tų taisyklių išlipti, tiesiog net nepradedame kartu dirbti. Taip pat stengiuosi nedaryti išimčių, netaikau nuolaidų (nebent tai iškart numatyta kainodaroje). 

Kaip apibūdintumėte tvarumą interjere?

Evelina: Tai galėtų būti įvairių baldų ir medžiagų naudojimas iš naujo, atnaujinimas, o jeigu perki naują baldą, įsitikink, kad jo tikrai reikia ir kad jis būtų iš kuo natūralesnių medžiagų, kurios greičiau suirtų ar būtų galima perdirbti. 

Išmani namų sistema taip pat padeda gyventi tvariau, nes viskas yra taip sustyguota, kad nebūtų be reikalo eikvojama elektra, be reikalo nedirbtų rekuperacinė sistema ir t. t. Sakyčiau, tvarumas interjere yra kažkas panašaus į tvarumą madoje – pirkti universalesnius ir kokybiškus drabužius, kuriuos būtų galima nešioti daugybę metų su daugybe derinių, o ne pirkti naujus dėl tendencijų ar dėl to, kad susidėvėjo po 2 skalbimų.

Kaip darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą (angl. work-life balance) pritaikote savo asmeniniame gyvenime?

Evelina: Man tai be galo svarbu. Pradžioje, turbūt kaip ir dauguma, persidirbau. Tuo metu atrodė normalu į laiškus atsakinėti iškart, net ir vidurnaktį. Noras susirinkti kuo daugiau patirties ir klientų privedė prie to, kad visos dienos tapo darbo dienomis. Pastebėjau, jog tai kenkia tiek mano asmeniniam gyvenimui, tiek miegui, tiek nervų sistemai, tad įsivedžiau griežtas darbo valandas: nuo pirmadienio iki penktadienio, 10–18 val. ir jokių elektroninių darbo laiškų vakarais ar savaitgaliais. Po darbo leidžiu sau dirbti tik su socialiniais tinklais. 

Su laiku išmokau atsiriboti nuo minčių apie darbą, problemų ir nespręsti jų prieš miegą. Toks grafikas man padeda palaikyti gerą produktyvumą, nuotaiką ir sveikatą. Taip pat stengiuosi neprisiimti per daug užsakymų vienu metu, kad be didelio streso spėčiau viską atlikti reikiamais terminais ir dėl skubėjimo nepridaryčiau klaidų. Mano prioritetas kokybė, o ne kiekybė.

Šiuo metu su vyru savo rankomis statotės namą. Kodėl rinkotės daryti būtent taip, ar nebaugino ilgas procesas? Ar rekomenduotumėte tai kitiems, ypač pirmą kartą planuojantiems namus?

Evelina: Visų pirma, norėjome kokybiško namo (o darydamas sau dažnu atveju pasistengsi labiau nei svetimas). Antra, mums buvo įdomus pats procesas, trečia – galime sutaupyti. 

Statybų trukmė nebaugino, tačiau pačioje pradžioje buvo sunku numatyti, kad bus taip psichologiškai nelengva. Didžiausiais iššūkiais tapo viso laisvo laiko aukojimas, priklausomybė nuo orų, ilgai trunkantys procesai. Statybos tapo tarsi dar vienas darbas po įprasto darbo. Pradėjome pandemijos metu, tad stipriai išaugo kainos, trūko medžiagų, nelabai spėjome atlikti tai, ką planavome. Kai statyboms tiek daug įtakos nedarė orai, šiek tiek atsipalaidavome ir nusprendėme daugiau laiko skirti poilsiui. Nors kai kurie ir spaudžia, kad esam lėti, jau nebekreipiame į tai dėmesio, dirbame savu tempu be kažkokių terminų ir tai išeina į naudą, nes turime prabangą skirti laiko apgalvotiems sprendimams. Dažniausiai klaidos ir atsiranda tada, kai skubama. 

Manau, statyti patys gali tik tie, kurie yra pasiryžę aukoti savo laiką ir turi supratingas antrąsias puses. Taip pat reikia turėti bent elementarių žinių apie fiziką, statybos procesus, daug domėtis šia sritimi, nebijoti fizinio darbo.

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja namų mikroautobusiukuose įrengimas. Ar pravartu kreiptis į interjero dizainerį? Ar teko kada imtis tokių projektų, o galbūt kada svarstėte ir apie savo kelionių namelį? 

Evelina: Manau, interjero dizaineris tikrai galėtų padėti, o gal labiau net interjero dekoratorius. Man asmeniškai tokio projekto turėti neteko. Minčių turėti savo kemperį nebuvo, bet labai norime su vyru juo apkeliauti Norvegiją.

Kalbant apie keliones, ar galime įtraukti jas į pomėgių sąrašą? Jei taip, kaip mėgstate keliauti? Kokios dar veiklos ir pomėgiai užima Jūsų laisvalaikį?

Evelina: Nesame labai aktyvūs keliautojai, bet stengiamės išvykti bent kelis kartus per metus. Kol kas keliaujame tik po Europą. Labiausiai mėgstame keliones automobiliu, ypač patinka kelionės gamtoje, toliau nuo žmonių ar labai turistinių vietų. Aš mėgstu skaityti, vaikščioti, dažnai su vyru žiūrime filmus. Gyvenu labai paprastai, man daug nereikia.

Ir pabaigoje, be ko neįsivaizduotumėte savo gyvenimo?

Evelina: Be laisvės visomis prasmėmis. Esu dėkinga gyvenimui, kad gyvenu laisvoje, nepriklausomoje šalyje, kad galiu dirbti ką noriu, rengtis kaip noriu, gyventi su kuo noriu ir kaip noriu. Taip pat labai džiaugiuosi, jog dirbu sau ir savo darbo dieną panorėjus galiu keisti, kaip tik man norisi. Galiu vidury dienos išvažiuoti į miestą, nueiti pas gydytoją ar tiesiog paskaityti knygą, jeigu tai netrukdo mano įsipareigojimams klientams.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 PAVASARIS