Nedidelis, vos 10 000 gyventojų skaičiuojantis Lietuvos miestelis ne taip ir dažnai sulaukia tokios privataus kapitalo investicijos, kokia buvo skirta Vilkaviškio autobusų stočiai. Todėl statybos bendrovė „Vilkasta“, nors sutarties sąlygos ir nebuvo finansiškai patrauklios, nutarė skirti ypatingą dėmesį pastato statyboms kaip duoklei miestui, kuriame dirba ir gyvena įmonėje dirbantys žmonės.

Socialinis projektas

Įmonė buvo pasirinkta po 5 derybų etapų, pateikusi užsakovui ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Ilgų derybų metu UAB „Vilkasta“ pateikė ir keletą užsakovui naudingų projektinių sprendinių pakeitimų. „Dar iš brėžinių matėme pastato architektūros išskirtinumą ir grožį. Suprasdami, kad norint, jog toks pastatas atsirastų tokio dydžio mieste, reikia bendrų pastangų, sutikome su išskirtinėmis ir nepalankiomis atsiskaitymo sąlygomis, kurių jokiame kitame mieste net nebūtume svarstę. Drąsiai galėčiau pasakyti, kad tai iš dalies yra socialinis projektas, duoklė miestui, kuriame gyvename ir dirbame“, – sako įmonės generalinis direktorius Aloyzas Beržanskis.

Ryžtingam žingsniui įmonės vadovą paskatino ir užsakovo ambicijos. „Neteko matyti, kad 10 000 gyventojų turinčiame miestelyje privatus verslas tiek investuotų į projekto estetinį vaizdą, – teigia A. Beržanskis. – Statybiniu požiūriu Vilkaviškio autobusų stoties pastatas nėra kažkuo labai išskirtinis. Išskirtinis jis architektūra ir vieta, kurioje „nutūpė“.

Pakeitimai, gerinantys pastato charakteristikas

„Šis objektas itin puošia mūsų miestelį, retai kada sulaukiantį tokių investicijų. Matydami galutinį rezultatą, džiaugiamės ir didžiuojamės nepabijoję rizikuoti ir prisidėję prie šio išskirtinio objekto atsiradimo“, – vadovui antrina ir įmonės statybos direktorius Artūras Kiaulakis.

Statant pastatą buvo atsižvelgta ir į tvarumo reikalavimus, taupant būsimas energijos sąnaudas pastato eksploatacijos metu. „Kaip išskirtinį inžinerinį sprendimą būtų galima paminėti pastato geoterminio šildymo sistemą (kuri ir šildo, ir vėsina) su 16 vnt. 100 m gylio gręžinių ir pastato išorės apdailą iš perforuoto aliuminio lakšto, interjero detales bei sprendinius. Taip pat įrengtos ir dvejos karuselinės durys, kurių Vilkaviškyje dar nebuvo“, – sako specialistas.

Pagrindiniu iššūkiu tapo projekto pakeitimai statybos procese. Nors pastato išorė ir matmenys daug nepasikeitė nuo pradinio sutarto varianto, tačiau vidaus suplanavimą, o kartu ir visas konstrukcijas teko pakeisti pagal naujai atsiradusių nuomininkų pageidavimus. Vėliau ėjo inžinerinių sistemų pakeitimai, kai pastato dujinį orinį šildymą keitė geoterminis grindinis, ir kiti. Visi pakeitimai gerino pastato charakteristikas ir kėlė jo vertę, tačiau statybos darbai užtruko ilgiau, nei planuota, ir didino įmonės sąnaudas.

Medžiai tapo pastato sudėtine dalimi

Nemažai pastangų ir kruopštumo pareikalavo architekto idėja integruoti medžius į pastatą. Tai sukėlė daugiau iššūkių konstruktoriams, projektuojant monolitinius denginius. „Mes, savo ruožtu pasitelkę arboristus, medžius pagražinome ir įrengėme šaknų maitinimo sistemą, dėl kurios medžiai, esantys statinio viduje, papildomai maitinami”, – pažymi statybos direktorius.

Daugiausia laiko ir energijos darbų organizavimui, kad architekto idėjos būtų įgyvendintos ir pastatas įgautų išskirtinę išvaizdą, skyrė statybos vadovas Audrius Matulaitis.

RĖMĖJO TURINYS