Aušra Nyman
Tvarumas jau seniai nebėra tik naujas madingas žodis, juolab, kad pirmą kartą šis terminas pavartotas dar 1987 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Tvarumas formuoja naują estetiką. Vertinant pastatus reikia atsižvelgti ne tik į energinę klasę, konstrukcijas ir fasadų apdailą iš atsinaujinančių organinių medžiagų, bet ir tai, kokios bus vidaus erdvės, kiek ir iš kur į jas pateks šviesa, ar jos bus jaukios. Vieni pirmųjų tvarumo principus pradėję taikyti savo projektuose ir iki šiol nuolat galvojantys apie juos, studijos „DO architects“ komandos nariai tvarumą supranta plačiai.
Tvarias erdves laikome erdvėmis, skirtomis žmogui, erdvėmis, kuriose verda gyvenimas
Erdvės turi būti daugiafunkcinės, tinkamos kuo daugiau paskirčių, kuo lankstesnės. Svarbiausia, kad ne tik funkciškai jas galima būtų naudoti kuo plačiau – susijungti, „skolintis“ antrinę šviesą, gražų vaizdą, horizontą, erdvę.
Tvarūs sprendimai prasideda įvertinus tikruosius funkcinius poreikius konkrečios vietos atveju. Tvarumas mums reiškia konteksto ir aplinkos supratimą, žmonių tarpusavio ryšių formavimą. Juk jei erdvės kuriamos tik dėl madingų tendencijų, jos nėra ilgaamžės. Erdves pirmiausia formuojame kurdami erdvių ir jos naudotojų – žmonių – santykius. Jei erdvė bus tinkama žurnalo viršeliui, tačiau kasdienybėje nenaudojama – ši investicija bus nenaudinga.
Pavyzdžiui, pagrindinis vaikų darželio „Pelėdžiukas“ klientas ir naudotojas yra vaikas, todėl tvari erdvė bus ta, kurioje vaikai norės būti. Koridorius čia yra ir žaidimų, ir persirengimo erdvė, valgykla – kartu ir renginių salė.
Tokiu pačiu principu projektuota ir gimnazija Pilaitėje. Aktų salę joje galima sujungti su valgyklos zona, maisto gaminimo klasės taip pat jungiasi su pietavimo erdvėmis, o holų balkonai tampa savotiškomis tribūnomis aplink pagrindinę renginių erdvę – amfiteatrą.
Dideli pokyčiai nebūtinai yra brangūs sprendimai – svarbiausia yra poreikiai ir ką norime sukurti kaip pridėtinę vertę
Erdvinę kokybę pirmiausia užtikrina puikus išplanavimas, profesionalios architektų įžvalgos. Brangiausiai turbūt kainuoja erdvės, kurios neatlieka savo funkcijos. Pavyzdžiui, lango funkcija yra skirta įsileisti šviesos arba pamatyti per jį kažką nuostabaus. Tad „neteisingoje“ vietoje suprojektuotas langas kainuos tiek pat, tačiau neatliks savo funkcijos.
Savo praktikoje netgi esame turėję atvejį, kai klientas norėjo namo išplėtimo, bet mes netikėtai pasiūlėme jį sumažinti pertvarkydami vidaus struktūrą ir atsisakydami neefektyvių priestatų. Sudėliojus erdves viskas tilpo. Jis iki šiol susitikus stebisi – kaip tai galėjo įvykti.
Sukūrus kokybišką ir veikiančią erdvę ją galima apipavidalinti įvairiomis skirtingomis medžiagomis.
Vis daugiau žmonių yra orientuoti ne į kiekybę, bet į kokybę, medžiagų ilgaamžiškumą, nepaisant kartais didesnės pirminės investicijos.
Tvarių pastatų principai: natūrali šviesa ir ryšys su aplinka
Projektuojant konkrečias erdves visuomet stengiamės kurti pasitelkdami natūralią šviesą, naujus atvėrimus sukurdami perspektyvas žmogaus žvilgsniui, siekiame atverti ryšį su aplinka – ar tai būtų šurmulinga miesto gatvė, ar apsnigtas pušynas. Tokie dizaino sprendimai nebūtinai veikia investicijas į projektą, tačiau grįžtamoji jėga yra didžiulė, jie užtikrina ilgalaikį erdvių panaudojimą.
Šviesą suteikti gali ne tik langas į lauką, bet ir langai tarp vidaus erdvių. Taip erdvės viena iš kitos pasiskolina šviesą, vaizdą į tolį ir vizualiai prasiplečia.
Didelis ar mažas biudžetas – iš dalies priklauso nuo to, ką už tai gauname
Visada svarbiausia tinkamai atliepti poreikius. Estetiškai ir vizualiai išpildyti tai galima įvairiomis medžiagomis, nes tai jau apipavidalinimas. Svarbiausia, kad erdvės būtų jaukios, kviečiančios, malonios būti ir naudojamos.
Lanksčios, persiliejančios erdvės paprastai lemia mažesnį, kompaktiškesnį pastatą, o tai leidžia investuoti į natūralias medžiagas, kokybišką ilgaamžę apdailą, didelį kiekį natūralios šviesos.
Pavyzdžiui, kurdami Pilaitės gimnazijos interjerą stengiamės sukurti mokyklos erdves, kuriose vaikai norėtų būti, mokytis, dalytis patirtimis, kurtųsi stipri bendruomenė, nebūtų atskirties tarp vaikų su negalia ir pan. Gimnazijoje naudotos natūralios, atsparios dėvėjimuisi ir gražiai senstančios medžiagos. Tie sprendiniai, be abejo, kainavo, bet tikrai ne tiek, kad juos įrengti nebūtų verta. Tikimės, užaugti tokioje mokykloje bus gera, o jos absolventai turės aukštus kriterijus aplinkos kokybei.
Tvariems būstams – ilgaamžės, natūralios medžiagos
Galiausiai tvarumas yra ir ilgaamžės, natūralios medžiagos, kurias norisi atnaujinti, o ne keisti šiek tiek susidėvėjus. Juk vertiname senovinius medinius baldus, pavyzdžiui, senelių kėdę, keliavusią karta iš kartos, su visomis dėmėmis ir pabraižymais. Tačiau nusipirkę pigią plastikinę kėdę jau nebenorime jos taisyti ir tiesiog perkame naują. Madingos detalės, spalvos ar nepraktiški dizaino sprendimai tik pagreitina šį procesą. Taip užsisuka vartotojiškumo ratas. Todėl kai kuriuose projektuose stengiamės pritaikyti daiktus antriniam panaudojimui. Pavyzdžiui, „Vinted“ biure Vilniuje kabėjo vintažiniai šviestuvai, buvo senos kėdės, kilimai, foteliai. Stengėmės, kur galėjome, naudoti mažiau apdailos, ar visai jos atsisakyti – pvz. šviestuvų profiliai, laiptai taip ir liko be galutinės apdailos. Tai atspindi ir įmonės vertybes, skatina požiūrį į tvarumą.
Labai gražus ir tvarus yra ir buvusio „Lelijos“ siuvimo fabriko Vilniaus Užupio rajone teritorijos konversijos klientų požiūris. Šiame projekte dirbame kartu su kitais kolegomis architektais – „a2sm“, „A. Ambraso studija“, „Isora x Lozuraityte studio for architecture“. Čia klientas ardydamas ir iškraustydamas senus siuvyklos pastatus suarchyvavo ir sutvarkė visas senas apdailos medžiagas – laikrodžius, šviestuvus, sienų plyteles ir pan. Architektai, projektuodami erdves, gali rinktis iš sudaryto archyvo ir medžiagas naudoti savo projektuose.
Projektuodami „Betono fabriko“ erdves taip pat naudojome tokį patį principą – stengėmės išryškinti tai, kas jau yra teritorijoje, pastate. Kurdami į pastatą ir teritoriją žiūrėjome kaip į industrinį paveldą – naujų intervencijų darėme tiek, kiek buvo būtina, o ką galėjome – išsaugojome. Klijų piešinys, likęs ant sienos nulupus plyteles, milžiniški vėdinimo vamzdžių galai, skulptūriškai išsirangę lubomis; technologinių įrenginių judėjimo linijų piešinio likučiai ant lieto betono grindų – visa tai yra pastato istorijos sluoksniai, kuriuos didžiuodamiesi galėjome išsaugoti ir „eksponuoti“.
Projektuodami naują būstą ar rekonstruodami seną pirmiausia atsižvelgiame į klientų poreikius ir kontekstą
Kartu su klientu komandiškai įsigiliname, kokie yra pirminiai ir pagrindiniai poreikiai, tuomet bandome suprasti, kaip juos geriausia atliepti. Rekonstruojant jau esamą būstą labai svarbiu tampa istorinis kontekstas – stengiamės tęsti, o ne keisti. Jei būstas yra pastate, skaičiuojančiame jau kelis šimtmečius, siekiame suprasti, ar jis istoriškai kito ir vystėsi natūraliai, ar buvo naikinamas, pažeidžiant tai vietai būdingą pastato interjerą ar pastato struktūrą. Jeigu tai būstas, statytas praėjusį šimtmetį, kartu su klientais bandome suprasti, koks gyvenimas buvo užkoduotas išplanavime ir kaip jį pakeisti, kad atlieptų šiandienos poreikius. Maksimaliai paliekame autentišką vaizdą, stengdamiesi projekte nemeluoti ir neimituoti. Tegul tai, kas nauja ir matosi, kaip nauja, o kas sena – kaip sena ir autentiška.
Tiek projektuojant visuomeninius, tiek gyvenamuosius pastatus, sprendiniai gali veikti žmonių gyvenimo įpročius, scenarijus ir bendravimą
Visuomeniniai pastatai, pavyzdžiui, biurų kompleksai, turi įvairias sertifikavimo sistemas (pvz.: BREEAM, LEED). Tad kartais jau prieš projektuojant pastatą arba interjerą klientai ateina žinodami, kad sieks vienokių ar kitokių sertifikatų. Individualiems namams ar interjerams tokie sertifikavimai paprastai netaikomi. Sertifikatai yra įrankis reguliuoti vystomų objektų sprendinius, tačiau kasdieninis naudotojas jų nemato ir dažnai net nejaučia.
Visgi yra kriterijų, kuriuos žmonės jaučia.
Kvartalas, pastatas, kuris veikia visą parą, nes jame yra ir gyvenamų, ir visuomenių, ir komercinių pastatų, yra tvaresnis nei vienfunkcis. Daugiafunkciniame, gyvybingame kvartale yra saugiau, nes čia nuolat yra žmonių, jie skirtingesni. Dėl smulkios komercijos, kokybiškų, kad ir nedidelių žaliųjų erdvių atsiranda daugiau galimybių susitikti kaimynams, bendrauti, ilsėtis.
Kvartalas ar pastatas, kurio aplinka patogi pėsčiajam, judėjimo sunkumų turinčiam žmogui ar dviratininkui, irgi yra ne tik tvaresnis, bet ir saugesnis, palankesnis visoms visuomenės grupėms.
Tas pats taikoma ir vidaus erdvėms, ypač dideliuose kompleksuose, kuriuose dirba ar gyvena daug žmonių. Juk, tarkime, pastatas su 100 ar 1000 žmonių yra kaip nedidelis rajonas ar kaimelis. Čia pagrindinės erdvės veikia kaip miesto aikštės, praėjimai, holai – kaip gatvelės, tad principai, kurie taikomi architektūroje ar urbanistikoje, taip pat turėtų būti taikomi ir turi tiesioginę įtaką čia būnančio žmogaus kasdienai. Tarkime, 50 metrų ilgio holas gali būti pilnas aklinų durų arba turėti išplatėjančių erdvių poilsiui ar kavai su vaizdais pro langą bei vitrinų į kolegų darbo ar susitikimų erdves, nišų su lentynomis, praėjimą į gretimą kavinukę ar viduryje pastato įrengtus atvirus laiptus, jungiančius kelis aukštus. Turbūt akivaizdu, kuriuo kasdien eiti būtų maloniau ir kur didesnė tikimybė pasisveikinti, susipažinti ar susirasti bičiulį.
Projektuojant tiek visuomeninius, tiek gyvenamuosius pastatus darome įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui, jų emocinei būklei, jų įpročiams.
Tvarumas – ne tik energinis naudingumas, poveikis gamtai, CO2 emisijos mažinimas ar protingas išteklių panaudojimas, tai ir bendra buvimo toje aplinkoje kokybė.
NAUJAKURIO ABC kuriant tvarų interjerą:
1. Lankstumas ir prisitaikymas. Transformuojami namai, atitinkantys ne tik šiandienos, bet ir rytojaus poreikius.
2. Interjero emocijos ir prisiminimų kūrimas. Kokias emocijas norime sukurti, kokias patirtis kurs namų interjeras – kur sėdėsime ir vakarieniausime, kur bus žaidžiama, ar tai darysime kartu, kokius prisiminimus tai sukurs.
3. Brangiausi darbai. Brangiausiai kainuoja perdaryti statybinius darbus, tad siūlome neskubėti ir apgalvoti.
4. Šviesa ir jaukumas. Interjere svarbiausia šviesumas, jaukumas, žmogiškas mastelis, ne madingų sprendimų vaikymasis.
5. Natūralios medžiagos. Tai ilgaamžis sprendimas, kurį norėsite atnaujinti, kuris bus jaukus liesti, džiugins ilgą laiką.
6. Antrinis panaudojimas. Nebūtina pirkti daug naujų dalykų. Pernaudokite ką galite, pasilikite daiktus, kurie kelia malonius atsiminimus ar turi svarbią šeimos istoriją.
7. Kokybė aukščiau kiekybės. Pasirenkamos aukšto patvarumo, ilgaamžės medžiagos, nesenstantis dizainas, baldai ar apdailos.
