Nalivaikienė.
Ji akcentavo, kad VTPSI pozicija visų statybų požiūriu vienoda – statiniai turi būti statomi nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų.
„Inspekcija dirba vadovaudamasi teisės aktais ir vykdo teismų sprendimus. Pasikeitus teisės aktams, inspekcijos pozicija teisminėse bylose ir vykdymo procese atitinkamai būtų koreguojama“, – teigė VTPSI viršininkė L. Nalivaikienė.
Anot pašnekovės, vis dar verdikto laukiantys kiti griautini objektai Neringoje pastatyti pagal leidimus, išduotus pažeidžiant tuo metu galiojusių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.
„Inspekcijai pareigą atstovauti valstybei vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo, inspekcija turi organizuoti šio sprendimo vykdymą priverstinai. Atsižvelgdama į dideles žalos atlyginimo sumas, kurias, be abejo, siektų prisiteisti statinių savininkai, priverstinai pašalinę neteisėtų statybų padarinius, inspekcija kreipėsi į atitinkamas institucijas su klausimu, ar planuojama keisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius, susijusius su teritorija, kurioje yra griautinų pastatų. Nuo gautos informacijos priklausys tolesni veiksmai teismo sprendimo vykdymo procese“, – aiškino L. Nalivaikienė.
Kuris planas yra viršiausias?
Kodėl taip nutinka, kad statiniai, jų savininkų teigimu, pastatyti teisėtai, bet po kurio laiko pripažįstami savavališkais ir griaunami? Anot Ministro Pirmininko patarėjos Jūratės Juozaitienės, yra kelios priežastys. Pagal planavimo dokumentų hierarchiją pirmiausia turi būti paisoma bendrojo teritorijos plano, paskui – specialiojo, o galiausiai visos detalės turi būti sužiūrimos pagal detalųjį planą.
Neringoje iš pradžių irgi vadovautasi tokia tvarka: viršiausias yra miesto tarybos patvirtintas bendrasis planas, antras pagal svarbą – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, kuris yra specialusis, ir galiausiai – detalieji planai.
„Vis dėlto situacija po kurio laiko tapo specifine. Iš pradžių Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas buvo traktuojamas kaip rekomendacinio pobūdžio. Todėl detalieji planai buvo rengiami vadovaujantis bendrojo plano nuostatais. Vėliau nuspręsta, kad būtent Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra viršiausias, nes jį tvirtino ne miesto taryba, o Vyriausybė“, – aiškino J. Juozaitienė.
Tada ir susidurta su problemomis dėl neva savavališkų statybų. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane buvo labai išsamiai apibūdinta galima pastatų architektūra, užstatymo plotai, tūriai, aukščiai ir kitos detalės. Statydami pastatus verslininkai ir privatūs asmenys rengdavo detaliuosius planus, kurie buvo derinami su bendrojo plano nuostatais. Parengus ir suderinus detalųjį planą buvo išduodami leidimai statybai.
„Tarp bendrojo plano ir Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų yra priešpriešų. Kai specialusis Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas tapo viršiausiu dokumentu, parengti detalieji planai ėmė neatitikti jame esančių nuostatų. Bendrieji planai nedetalizuoja kai kurių parametrų, pavyzdžiui, pastatų aukščio, užstatymo intensyvumo, kitų dalykų.
