Magdalena Beliavska ir Justina Grainė
Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) atsiradimas Panevėžyje yra precedento šalyje neturintis įvykis: mažiausias iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų, regiono ekonomikos ir švietimo centras, kelia savo kultūrinę reikšmę šalies mastu. Tarptautinį pripažinimą pelnęs grafikas, tapytojas, plakatistas, iliustratorius, režisierius ir instaliacijų kūrėjas, nors gimęs Panevėžio krašte, nuo praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio gyvena ir kuria Lenkijoje. Stasys Eidrigevičius, arba tiesiog – Stasys – dovanodamas miestui plačią autorinių darbų kolekciją, užkūrė kultūrinį variklį: inicijavo muziejaus atsiradimą, reikšmingą ne vien dailei, bet ir sukėlė didelį sujudimą architektūros lauke. Kosmopolitinė menininko kūrybinė veikla, pelniusi daugiau nei 40 tarptautinių apdovanojimų, diktuoja aukštus reikalavimus meno centro pastato architektūrai: juk muziejus turėtų tapti ne vien namais Stasio kūrybai, bet ir Panevėžio vietoženkliu.
Išskirtinis – ir pats konkursas
Idėjinė-kūrybinė SEMC (arba „Stasys Museum“) kelionė prasidėjo dar iki atviro architektūrinio konkurso: laiške architektams S. Eidrigevičius prisipažįsta: „Aš pats fantazijoje ir ant popieriaus ne kartą esu bandęs piešti šio pastato viziją.“ Skaitome toliau: „Kažkas atsiveria, pakyla, eina. Begalinė fantazija ir paprastumas. Logika. Taigi trys priesakai – fantazija, paprastumas, logika.“
Nors šios architektūrinės avantiūros varikliu tampa neįprasta menininko asmenybė, išskirtinis buvo ir konkursas: jis, srities ekspertų nuomone, pasižymėjo nauju konkursų rengimo standartu ir įdomesniu požiūriu į suformuotas sąlygas. Organizavimas buvo patikėtas architektūros ir urbanistikos biurams „MASH Studio“ ir „Martyno Marozo architektūra ir planavimas“ – tarptautinę patirtį turinčių komandų urbanistinis supratimas leido geriau išsiaiškinti skirtingus interesus, poreikius ir galimybes, paruošti tikslingesnę užduotį, užtikrinančią dalyvaujančių projektų įgyvendinamumą. Atsižvelgiant į jautrų urbanistinį vietos kontekstą, buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, paruošta galimybių studija.
Konkurse varžėsi 19 projektų, pasižyminčių daugiau ar mažiau originaliais sprendiniais, labiau ar mažiau tiesioginiu „stasiškumu“. Laimėtojai, „IMPLMNT architects“ komandos nariai Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius, sukūrė šiuolaikinės architektūrinės išraiškos pastatą, išsiskyrusį iš kitų pasiūlymų tiek architektūros kokybe, tiek racionalumu, tiek jautrumu S. Eidrigevičiaus kūrybai.
Garsusis S. Eidrigevičiaus muziejaus kontekstas
Paskelbus, jog naujas menų centras iškils vietoje „Garso“ kino centro, panevėžiečiai ir šalies menininkai sunerimo. Buvo sukurta ir gausiai pasirašoma peticija, kurioje reikalaujama „Garsui“ suteikti kultūros paminklo statusą bei skirti lėšų jo renovacijai. Galų gale, šie argumentai buvo įveikti – statinys, nors architektūriškai įdomus, nėra išskirtinis. Taip pat suabejota ir peticijos autorių teigimu, jog sovietmečiu būtent čia buvo skleidžiamos „nepriklausomo ir laisvo žodžio ir gyvenimo būdo“ idėjos.
Vienas iš „Garso“ vietoje atsiradusio muziejaus architektų pripažįsta, jog kino centro tema yra jautriausia visame projekto kontekste. „Ta vieta buvo sentimentaliai jautri panevėžiečiams – žmonės pasakojo, kad čia vykdavo ir mokyklos išleistuvės, ir pirmieji pasimatymai. Dalyvaudami konkurse atkreipėme dėmesį į tai, jog tai vieta su užtaisu, įkrova. Dėl to papildomai pasiūlėme prie menų centro programos įtraukti nekomercinio kino salę. Konkurso sąlygose tokio prašymo nebuvo, tačiau, žinodami šios vietos kultūrinį dėmenį, nekomercinio kino svarbą, tokią idėją ne vien pasiūlėme, bet ir išryškinome. Kubas prie didelio statinio tūrio yra dedikuotas tik kinui, architektūriškai ir urbanistiškai sureikšmintas. Vos pradėję dėliotis pirmąsias mintis buvo svarstymų išsaugoti esamą „Garso“ tūrį ir jame įveiklinti menų centrą, bet tas pasirodė nelabai atsakinga dėl pastato planinės struktūros ir jo itin prastos būklės. Nekomercinis kinas ten buvo labai gyvas, vyko edukacijos, todėl nusprendėme tokiu būdu pagerbti „Garso“ palikimą ir perduoti sentimentalią vietos dvasią. Iš originalaus pastato liko dalis požeminių konstrukcijų“, – pasakoja architektas A. Syrusas.
Atsiradus naujam pastatui, pasikeitė ir Panevėžio Respublikos aikštės charakteris. Architektas mini, kad pakitusi aikštės kompozicija, leidžianti pastatui ir jo prieigoms įsijungti į miesto struktūrą, yra viena iš kertinių projekto idėjų: „Naujas pastato tūris atlaisvina erdvę pietinėje aikštės dalyje ir taip jungia Respublikos ir Kranto gatves. Atsiranda labai ryški jungtis tarp šių gatvių, o viešosios erdvės centre iškyla kino „kubas“ su lauko ekspozicija virš jo.
Buvo svarbu tai, kad ne tik pastatas, bet ir viešoji erdvė kurtų srautus, generuotų žmonių buvimą, būtų kokybiška. Į tą aikštę orientuotas ir įėjimas, ir menų centro kavinė, yra mažosios architektūros elementų, ilgainiui gali atsirasti ir tūrinių meno objektų. Jeigu ankstesnis tūris buvo taškinis su aikšte priekyje, dabar pastatas savo forma ir viešosios erdvės struktūra dalyvauja judėjime, pabrėžia ir atkuria Topolių alėjos istorinę jungtį, atveria traktą Panevėžio konservų fabriko, Senvagės link.“
Paprastas, logiškas – „stasiškas“
Atviro architektūrinio konkurso dalyviai ir, be abejo, jį nugalėję architektai, pagal užduotas sąlygas projektavo menų centrą: tai ganėtinai nauja kultūrinės paskirties pastato tipologija, kuri nuo tradicinio muziejaus skiriasi įvairesnėmis prieigomis prie eksponuojamų meno kūrinių. Žodžių „menų centras“ junginys kviečia įsivaizduoti erdvę, kurioje kūriniams teikiamas didesnis vaidmuo – ne vien stebėti pro stiklą, bet ir užmegzti interaktyvų santykį su objektais, dalyvauti edukacijose, įsitraukti ir reflektuoti.
Galų gale St. Eidrigevičiaus kūrybos namus nuspręsta pavadinti „Stasys Museum“. Visgi plati funkcinė programa numato įvairialypes meno patirtis ir aktyvų pastato įsitraukimą į miesto bei jo kultūrinio tinklo gyvenimą. Miesto urbanistiniame audinyje toks muziejus galėtų – sekant užsienio institucijų pavyzdžiu – tapti architektūriniu Panevėžio simboliu. „IMPLMNT architects“ komandos kurtas pastatas šiuolaikiškas, švarios, racionalios, minimalistinės estetikos. „Tai sąmoningas pasirinkimas. Miestas norėjo turėti visos Šiaurės Lietuvos mastu išskirtinį kultūrinį židinį, kuris būtų tiek miestovaizdžio elementas, tiek kultūrinio identiteto elementas. Jo išraiška nėra labai kuklių proporcijų, bet estetiškai pastatas yra nuosaikus ir ramus. Tą nulėmė supanti aplinka, kurioje vyrauja pakankamai reguliarus, stačiakampių formų perimetrinis arba taškinis užstatymas. Į reguliarią muziejaus formą, kuri padeda pabrėžti esamą urbanistinį audinį, yra įvestas „specialus kodas“, kurį Stasys Eidrigevičiaus mini savo laiške – fantazija, logika ir paprastumas. Fantazijos elementai tame paprastame pastate – tai nedideli dalykai, kurie primena S. Eidrigevičiaus kūrybos momentus arba charakterį, bet ir yra artimi mūsų architektūrinei stilistikai“ – paaiškina vienas projekto architektų A. Syrusas.
Gaivus muziejaus autorių sprendimas – nepasiduoti dažnai pagundai įkvėpti pastato architektūrinę raišką menininko kūrybos kalkėmis. Tiesioginės interpretacijos ir atkartojimai dažnai balansuoja ant kičo ribos, o „Stasys Museum“ iš pirmo žvilgsnio – be tiesmukų užuominų, metaforos čia užkoduotos saikingai. Tačiau Stasio čia daug: jo asmenybė atsiskleidžia ne tik bendrai projekte, bet ir smulkesniais elementais, pavyzdžiui, pastato navigaciniai simboliai ir žymėjimai, kuriuos piešė pats menininkas. Po antro muziejaus realizavimo etapo vieną vidinių erdvių puoš didelė Stasio kurta mozaika. Architektas užtikrina – „tiesioginių parafrazių čia nėra, bet Stasio ranka tikrai jausis.“
Kas pasitiks Stasio Eidrigevičiaus muziejaus lankytoją?
Lankytojas atvyks pirmiausia į aikštę. Šioje erdvėje yra pakankamai įdomių detalių, kad norėtųsi ilgiau pasilikti. Čia, ant dinamiškai kampu pasukto nekomercinio kino salės kubo, užkelta lauko ekspozicija. Ateityje pranašaujamas ir skulptūrų, tūrinių objektų atsiradimas. Jiems fonu taps ramus muziejaus fasadas, su įstiklintu pirmu aukštu ir šviesus faktūrinio betono išbaigimas. Ant jo, tarsi balto lapo viršutiniame kampe, uždėtas Stasio parašas.
Lankytojui įėjus į muziejų pasitinka Santorinio salą primenantys laiptai. Jie – aliuzija į menininko kelionę, įkvėpusią tiek jo asmeninę kūrybą, tiek laiško architektams eilutes. Universalų galerinį baltumą interjere papildo nerūdijančio plieno elementai, kuriais pabrėžiamos visos nišos ir visi laiptai – lakoniška estetika užleidžia svarbiausią vietą kūriniams. Jie bus eksponuojami S. Eidrigevičiaus kūrybos parodoje: didelis Panevėžiui dovanotų darbų kiekis leis ekspozicijoms keistis, išlikti įdomiomis. Taip pat numatyta skirti vieną aukštą kintamosioms parodoms, kuriose būtų eksponuojami ir kitų menininkų darbai. Edukacinės veiklos užsitarnavo būtino šiuolaikinio muziejaus programos elemento reputaciją – joms čia irgi skirtos erdvės. Taip pat yra ir staigmenų – rūsy, prie drabužinės, įrengtos atviros darbų saugyklos: pro vitrinas galima stebėti kolekcijos archyvavimo vietą, taip pat bus įmanoma pakilti ant pastato stogo, nuo kurio atsiveria Panevėžio panorama.
Kultūrinė patirtis čia nusimato daugiapakopė tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme: aikštė pasiruošusi priimti, įtraukti ir praleisti miestiečių srautus, muziejus žada įdomią parodų programą, „Garsą“ bylojančios požeminės erdvės vilios kino seansais ir galimybe žvilgtelti į kolekcijos saugyklą, o pakilus į aukščiausią pastato tašką bus galima tapti viso miesto stebėtoju.
Lankytojai tiesiog plūsta
Muziejaus direktorė Vaida Andrijauskienė džiaugiasi, kad duris atvėręs muziejus jau sulaukė didžiulio lankytojų susidomėjimo. Ji skaičiuoja, kad nuo atidarymo pradžios praėjus savaitei, muziejų aplankė virš 8000 lankytojų. „Dauguma labai gerai vertina įpūdingą parodą, pažintį su S. Eidrigevičiaus kūryba, lankytojus taip pat džiugina lauko instaliacija „Kvėpavimas“, naujos, erdvios muziejaus ekspozicijos, ekskursijos ir edukacijos užsipildo labai greitai. Muziejaus startas tikrai stiprus“, – sako direktorė.
Paklausta, kokie sprendimai, jos manymu, pasiteisino labiausiai, muziejaus vadovė pirmiausia įvardija išskirtinius, jau minėtus Santorinio laiptus, vedančius iš trečiojo į ketvirtą aukštą: „Tai tapo vidaus erdvių dominantė – kaip kelias, kaip tikslas.
Labai pasiteisino ir panoraminė terasa su nuostabiu vaizdu į įvairialypį ir žalią miestą. Interjere bendrai vyrauja balta spalva, todėl yra išlaikomas pastato vidaus ir lauko erdvių vientisumas. Smagu, kad su architektais dirbame darniai, atrasdami vis įdomesnius sprendimus, kaip paties Stasio meną pritaikyti interjere. Prieš pat atidarymą Stasys nupiešė įspūdingą freską pirmame aukšte, o pastato navigacija taip pat vizualiai įprasminta menininko piešinių.“
„Stasiško” muziejaus kodas
Iš tiesų, pats menininkas labai aktyviai dalyvavo kuriant muziejų. Architektai nuolat bendravo su S. Eidrigevičiumi tobulindami pastato estetiką, viziją, interjero projektą. Kaip sako muziejaus vadovė, fantaziją architektai parodo netikėtumu tiek pastato išorėje, tiek erdvėje – taip ir koduojamas pastato „stasiškumas“.
Tai lankytojai gali pajusti vos priartėję prie muziejaus, ant kurio iš tolo matyti menininko vardas. „Stasys – lietuviškas, identifikuojantis ir intriguojantis netradicinis muziejaus pavadinimas, apibūdinantis paprastą ir žemišką, tačiau drąsų savo paprastumu komunikacijos toną, laužantį kultūros srities nuostatas. „Museum“ dėmeniu inkaruojame centro statusą lankytojų sąmonėje bei stimuliuojame lankytojo susidomėjimą, fantaziją vos išvydus muziejaus logotipą, kuriame raidžių veidrodinio efekto kombinacija įrėmina S. Eidrigevičiaus inicialus“, – sako muziejaus vadovė.
Miesto gyventojai, nusprendę apsilankyti muziejuje, pamatys ir išsaugotą ąžuolą, kuris suteikia gyvumo ir žalumos lakoniškam minimaliam pastato eksterjerui. Naktį apšviesto ąžuolo šešėliai atrodo itin dramatiškai. Muziejaus direktorė sako, kad atidarius muziejų atsirado daugiau žaliosios zonos elementų, tad vasaros vakarus aikštėje leisti jauku.
Namai S. Eidrigevičiaus darbams
Šiuo metu nuolatinė ekspozicija yra trečiojo aukšto erdvėje, kur lubų aukštis siekia net iki 11 m. Per šviesos šulinius patenka ir natūrali šviesa, apšviečianti įspūdingo dydžio skulptūrą. S. Eidrigevičiaus gerbėjai čia išvys beveik visas menininko pamėgtas technikas.
„Nors neplanavome naudoti antrojo aukšto kaip ekspozicinės erdvės (ji buvo suplanuota renginiams ir edukacijoms), visgi nusprendėme, jog čia yra parodos įžanga – Stasio biografija, jo kūrybos chronologija, vaikystės kraštovaizdis“, – paaiškina V. Andrijauskienė.
Kintama ekspozicija yra ketvirtame pastato aukšte. Čia iki lapkričio mėnesio bus S. Eidrigevičiaus laikinoji ekspozicija, vėliau – kitų šalių menininkų. Trumpalaikėje ekspozicijoje pristatomi menininko tarpdisciplininiai meno kūriniai – kinas, instaliacija „Tylos siena“, dokumentuotas performansas.
Tai dar ne paskutinis muziejaus statybos etapas. Šiuo metu vyksta antrojo etapo paruošiamieji darbai. Muziejaus vadovė tikisi, kad 2025 metų pirmoje pusėje pavyks atverti nekomercinio kino salę.
Reljefiniai pastatų fasadai iš surenkamo gelžbetonio
SEMC pastatų fasadams buvo parinktos reljefinės fasadų plokštės. Šias plokštes su specialiu reljefu pagaminti buvo patikėta įmonei „Ukmergės gelžbetonis“. Tam buvo skirtas didžiulis dėmesys – prieš pradedant sieninių plokščių gamybą, buvo atlikti bandymai, kad užsakovas galėtų įvertinti, kaip atrodys fasadų paviršius. Įmonė visuose projektuose skiria daug pastangų ir laiko projektui vertinti, gamybai pasiruošti.
Nuo 1958 m. veikianti įmonė yra sukaupusi didžiulę patirtį gaminant surenkamų gelžbetoninių gaminius. „Dėl savo universalumo ir skirtingų paviršiaus apdirbimo variantų, gelžbetoninės sieninės plokštės tampa vis dažnesniu pasirinkimu įgyvendinti statybos projektus, o didžiausi tokio fasado privalumai – išskirtinė išvaizda ir ilgaamžiškumas“, – pabrėžia „Ukmergės gelžbetonis“ pardavimo direktorius Gintaras Urbonavičius.
Išskirtinis objektas pažėrė ir iššūkių. Kaip sako įmonės atstovas, dėl vietos trūkumo sienines plokštes teko montuoti beveik tiesiai nuo pristatymo technikos: „Taip iš viso buvo sumontuota apie 440 fasado plokščių. Iššūkių buvo, bet suprasdami objekto svarbą Panevėžio miesto bendruomenei, su jais susidorojome, darbus atlikome laiku ir kokybiškai.“
Natūralaus akmens sprendimai aplinkai
SEMC aplinkai formuoti pasirinkti gaminiai iš natūralaus akmens. Šiuos gaminius tiekė įmonė „Betono mozaika“. Įmonė pasirūpino, kad SEMC pastatai įsilietų į vientisą Panevėžio miesto įvaizdį. Projektui pasirinkti natūralaus akmens faktūros „Silver“ gaminiai „Kuba“. Ši danga populiari visoje šalyje, ji dažnai naudojama aikštėse, įrengti skverus, takus, praėjimams prie verslo centrų.
„Betono mozaika“ atstovai atskleidžia, kad Panevėžio miestas, kurdamas viešąsias erdves, noriai projektuoja natūralaus akmens faktūros gaminius tiek į viešąsias erdves, įskaitant ir intensyvaus transporto gatves, tiek ir į aikštes, šaligatvius. „Objekte pasirinkti „Silver“ gaminiai pabrėžia ir papildo fasadą, bet neužgožia SEMC išskirtinumo, kuria švarios ir estetiškos erdvės vaizdą. Vos pastebimas dangos blizgesys atkartoja fasado faktūrą“, – atskleidžia UAB „Betono mozaika“ komercijos direktorius Arnoldas Saldys.
Projekto aplinkai pasirinkti mažiausi įmonės „Betono mozaika“ produktai „Kuba 8B“. Tai produktas su sumažinta nuožulna. Dėl savo matmenų tai yra vienas universaliausių sprendimų kuriant aplinkotvarką: gali būti klojamas vienas, naudojamas su kitais gaminiais, projekte gali būti dėliojami raštai, kuriama vientisa danga ir t. t.
Tvarūs vidaus ir lauko apšvietimo sprendimai
Muziejuje apšvietimo sprendimai buvo patikėti įmonei „Energy Green“. Vidaus apšvietimui pasirinkti apvalūs linijiniai šviestuvai. Industrinės išvaizdos šviesos šaltiniai paslėpti lubose, kad būtų sumažintas akinimas, o šviesa patalpose atrodytų dekoratyviau. Ekspozicijų salėse panaudoti keičiamo kampo prožektoriai, puikiai atliepiantys erdvės bei parodos transformacijas.
Lauko apšvietimo sprendiniai buvo pritaikyti prie pastatų. Apšvietimu išryškinti fasadų tūriai, į grindinį įleidžiami linijiniai šviestuvai pabrėžia fasadų tekstūrą. Nėra aukštų šviesos taškų, dominuoja labiau „lokalūs”, grindiniai šviestuvai. Taip kontrasto principu kuriama vizualiai patraukli aplinka.
„Projekte daugiausia naudoti nestandartinės išvaizdos, industrinio stiliaus techniniai šviestuvai. Pritaikyti patikrinti sprendiniai, tinkami tokio pobūdžio pastatams, o daugiausia dėmesio skyrėme energiją taupantiems ir aukšto efektyvumo šviestuvams. Nuolat bendradarbiaujant su architektais ir kartu priimant sprendimus, pavyko išpildyti užsakovo lūkesčius“, – džiaugiasi „Energy Green“ apšvietimo skyriaus vadovas Šarūnas Noskaitis.
