Likus vos kelioms savaitėms iki lapkričio 1-osios, kai Lietuvoje tapo privaloma statyti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės pastatus, kilo dar vienas vajus, raginantis Aplinkos ministeriją šį reikalavimą persvarstyti. Internete buvo sukurta peticija, kurios autoriai įsitikinę, kad statybos techninį reglamentą „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ būtina koreguoti, nuo nepakeliamų įpareigojimų atleidžiant kaimo vietovių gyventojus. Jie tikisi, kad naujasis Seimas prie šio reglamento nuostatų sugrįš artimiausiu metu. Ir beje – dėmesys kaimo gyventojams, regis, visiškai atsitiktinai sutapo su vadinamųjų „valstiečių“ atėjimu į aukščiausiąją šalies valdžią.

Priekaištai dėl finansinės naštos

Peticijos autoriai argumentavo, kad gyvenimą kaimuose neretai renkasi būsto mieste įsigyti nepajėgiantys žmonės, o Lietuvos gyventojų, ypač tų, kurių gyvena kaimo vietovėse, pragyvenimo lygis stipriai atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES), todėl pasistatyti naują namą net ir pagal B klasės energinio naudingumo reikalavimus daugeliui yra per brangu. Juk jokių kompensavimo mechanizmų socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms kaip, tarkim, daugiabučių modernizacijos atveju numatyta nėra.

„Visi norime gyventi ekonomiškuose ir šiltuose namuose, bet tam reikia daug papildomų lėšų (ypač brangiai rekuperacijai, du kartus daugiau šiltinimo medžiagų, brangesnių projektavimo darbų ir kitų išlaidų dėl A klasės reikalavimų). Europos valstybės skatina statyti šiltus ir ekonomiškus namus kompensuodamos gyventojams papildomai patirtas išlaidas“, – rašoma peticijoje.

Jos autoriai įsitikinę, kad neteisinga, jog „paprastiems žmonėms nebelieka pasirinkimo (tarp B ir A klasių), tik prievartinė prievolė, kuri naudinga elektros energijos tiekėjams, šiltinimo medžiagų pardavėjams ir kitiems susijusiems subjektams. Turtingi žmonės ir be šios prievolės statosi A ir aukštesnės klasės energinio naudingumo reikalavimus atitinkančius namus“.

Peticijos autoriai tikina, kad supranta valdžios norą vykdyti ES direktyvas, tausoti aplinką ir ekologiją, siekti, kad Lietuvoje namai būtų šilti, pasyvieji, ekonomiški. Tačiau, pabrėžiama dokumente, „šiuo atveju kalbame ne apie miestų daugiaaukščių namų statytojus, namų kvartalus statančias bendroves, bet apie individualų namą ar sodybą norintį pasistatyti žmogų kaimo vietovėje.“

Tuo pačiu prašoma atidėti privačių namų (vienbučių, dvibučių), esančių kaimo vietovėse, A klasės energinio naudingumo reikalavimus naujai statomiems pastatams iki 2020 metų arba išvis panaikinti šią prievolę; numatyti ir įgyvendinti kompensavimo mechanizmą gyventojams dėl papildomų investicijų, reikalingų A klasės energinio naudingumo reikalavimams naujai statomuose pastatuose; įgyvendinant pirmą punktą numatyti saugiklius dėl galimų piktnaudžiavimų. Pavyzdžiui, taikyti naujai statomiems pastatams, esantiems ne mažesniame kaip 20 arų dydžio sklype, ir tik vienbučiams ar dvibučiams.

Išimtys – pagal ES rekomendacijas

Šiandien ir Europos, ir Lietuvos teisės aktai išimtis siekiant pastatų energinio naudingumo numato pagal kitokius kriterijus. Reikalavimai netaikomi pastatams, kurie yra kultūros paveldo statiniai, jeigu laikantis reikalavimų nepageidautinai pakistų charakteringos jų savybės ar išvaizda; maldos namų ir kitokios religinės veiklos pastatams; laikiniems pastatams, skirtiems naudoti ne ilgiau kaip 2 metus; nedaug energijos sunaudojantiems gamybos ir pramonės, sandėliavimo paskirties bei žemės ūkiui tvarkyti skirtiems negyvenamiesiems pastatams; atskirai stovintiems pastatams, kurių bendras naudingasis vidaus patalpų plotas yra ne didesnis kaip 50 kv. metrų; poilsio, sodų paskirties pastatams, naudojamiems ne ilgiau kaip keturis mėnesius per metus; nešildomiems pastatams.

Prašo išimties arba kompensacijos

Peticiją per mėnesį pasirašė apie 1500 žmonių. Dokumentą kaip autorius pasirašęs laisvalaikio prekėmis prekiaujančios ir nekilnojamojo turto agentūros paslaugas teikiančios Kauno bendrovės „Gramofonas“ direktorius, Garliavos gyventojas Ričardas Adomavičius norėtų būti pristatomas tiesiog kaip visuomenės atstovas. Nors apie peticijos intencijas kalbėjo daugiskaita, R. Adomavičius patikino, kad užkūrė šią iniciatyvą vienas pats.

„Daug kalbuosi su architektais – ne vienas jų išskyrė, kad kaimo vietovėms ta prievolė bus skaudžiausia. Kai klausiau jų, ar kas nors daroma, kad taip nebūtų, architektai vis sakydavo, kad tai mūsų, visuomenės, reikalas. Esu visuomenės atstovas, turintis kelis aukštųjų mokslų diplomus ir penkis vaikus, ir man aktualu, kad Lietuvoje būtų gera gyventi“, – sakė R. Adomavičius.

Verslininkas apgailestauja, kad lietuviams būdingas sutelktumo nebuvimas, kuris ir neleidžia pakovoti už savo teises. Jis pabrėžė, kad nenori stabdyti direktyvos vykdymo iš esmės – prašo tik išimties kaimo vietovių gyventojams.

„Energiškai efektyvi statyba yra nediskutuotina ateitis. Tačiau negerai, kai Lietuvos žmonės pirmūnais daromi per prievartą“, – dėstė R. Adomavičius.

Peticija, pasak jo, iki šiol buvo svarstyta tik vienoje Kauno verslininkų asociacijoje ir joje irgi sulaukė pritarimo. R. Adomavičių džiugina ir tai, kad tarp pasirašiusiųjų dokumentą – ne tik eiliniai žmonės, bet ir nemažai architektų.

„Manome, kad neteisinga, jei žmonės tai prievolei turės išleisti daug pinigų, o nenumatyti nei skatinimo, nei kompensavimo mechanizmai. Žmonės važinėdami po pasaulį mato – tokiems tikslams naudojami skatinimo mechanizmai. Čia yra prievartos būdas, tvarka, kuri palanki įvežantiesiems rekuperacines sistemas, daug uždirbs šiltinimo medžiagų pardavėjai“, – R. Adomavičius patikino, kad daugybė žmonių Lietuvoje dar ir nežino apie šią prievolę.

Išimtys – ne išeitis

Ekonomistė Rūta Vainienė nepritaria išimčių kokioms nors vartotojų grupėms kūrimui. „Renkantis išimtis visada neaišku, kur braukti brūkšnį – kokius kriterijus pasirinkti. Nes atsiranda vis naujų ir ne mažiau svarbių. Ir kaimo vietovėse gyvena ne tik neturtingi žmonės, ten gali stovėti ir dvaras. Pajamų testas irgi nėra geras kriterijus: statinį galima registruoti kokio nors giminaičio vardu. Arba – skaidantdalimis. Ir kai tas išimtis visi pradės prisitaikyti bandydami apeiti įstatymus, jas pradės karpyti, tada tie, kurie išimtimis nepasinaudos, jausis nuvilti, ir vėl žmonės tarpusavyje susipriešins. Tuomet vėl atsiras lygesnių už lygesnius, ir vėl matysime kokį nors Seimo narį, statantį ką nori kaimo vietovėje“, – ne kartą matytą modelį nupiešė R. Vainienė.

Ekonomistė siūlo atkreipti dėmesį į kitą peticijoje įvardytą problemą – kad iš vartotojų naujasis reglamentas atima pasirinkimo teisę.

„Vartotojų poreikiai geriausiai patenkinami tada, kai jie gali rinktis iš alternatyvų, kai turi pasirinkimo laisvę. Tačiau kai aukščiausiu lygmeniu nubrėžiamos gairės, kokie turi būti nauji statiniai, vartotojų pasirinkimas labai susiaurinamas. Šiuo atveju jie visiškai eliminuojami iš sprendimų priėmimo grandinės. Normaliu atveju, jeigu jie pageidautų taupių namų ir noriau juos pirktų, padidėtų tokių statinių paklausa, ir statytojai tą poreikį atlieptų. Ir siūlytų tokį būstą ne todėl, kad yra tokia direktyva, o todėl, kad tokių vartotojai nori labiau“, – įsitikinusi R. Vainienė.

Vis dėlto, pastebėjo ekonomistė, tai nebūtinai turi nutikti, nes visada atsiranda vartotojų, kurie sutinka mokėti daugiau už šildymą, bet nori mažiau mokėti įsigydami būstą.

„Į kainą yra įskaičiuoti visi išoriniai veiksniai – ir teigiami, ir neigiami. Netaupų, bet pigų butą įsigijęs žmogus daugiau sumoka kasmetiniais mokesčiais, taigi vis vien sumoka. O dabar norima, kad žmogus sumokėtų avansu visą sumą turėdamas viltį, kad atgaus dalį išlaidų sutaupydamas mokėjimams už šildymą. Ekonomija, apskaičiuota tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas, šiandien jau nebėra tokia didelė. Tuomet, matyt, buvo galvota apie nuolat kylančias kuro kainas, nes viskas brango, ir atrodė, kad sprendimas taupyti geriausiai atliepia ir aplinkosauginius, ir ekonominius poreikius. Tačiau dabar taip nėra, ir pastarųjų metų patirtis parodė, kad per ilgą laikotarpį rinkoje nutinka įvairiausių pasikeitimų, atsiranda alternatyvų, nebeatrodo, kad jau tuoj išseks naftos ištekliai ir pan. Per ilgus metus dar daug kas keisis. Tad vartotojai gali pagrįstai sakyti: jūs už mus nusprendėte ir įsipareigojimus norite įgyvendinti mūsų lėšomis. Mes mieliau visai kitaip pasirinktume. Ir jie galėtų reikalauti įvairiausių kompensacijų“, – sakė ekonomistė.

Gražūs norai – už svetimus pinigus

R. Vainienė įsitikinusi – kiekvienas žmogus pagal save ir savo pajamų galimybes turi teisę pasimatuoti sprendimą: „Direktyvinis nustatymas iš viršaus labai susiaurina vartotojų teises. Tad iš esmės ta aplinką sauganti direktyva susiduria su kita direktyva, kuri sako, kad vartotojų pasirinkimas ir teisės yra viršenybė. Ir tai labai ilgalaikis suvaržymas – visi supranta, kad planai radikaliai pakeisti lietuvišką kraštovaizdį naujais, energiškai efektyviais, kada nors nulinio energijos naudojimo pastatais nebus pasiekti greitai – pernelyg didelė yra seniau statytų energiškai neefektyvių pastatų masė.“

Ekonomistės vertinimu, šiuo atveju sprendimą lėmė Lietuvos noras būti pačia geriausia siekiant bendrų tikslų su ES. Tačiau specialistei neatrodo priimtinos ant vartotojų pečių perkeltos politinės sąnaudos dėl dalykų, kurie yra nepamatuojami. Ir juo toliau, tuo labiau atrodo, kad norima proteguoti gamintojus – gal šiltinimo medžiagų, gal langų.

„Labai skeptiškai vertinu deklaruojamus aplinkosaugos motyvus, nes jie nukreipia dėmesį nuo esminio dalyko – nuosavybės teisių. Tada aš apskritai nustoju būti šeimininkas – kam man rūpintis aplinka, jei už mane jau viskas nuspręsta ir aš už tai sumokėjau? Tada žmonėms atrodo, kad bus sušelpti visi – ir neįgalieji, ir nepasiturintieji, ir gamta bus išgelbėta. Toks yra natūralus požiūris. Žmonės būtų linkę remti įvairius projektus, jei iš jų nebūtų avansu paimami visi įmanomi mokesčiai“, – sakė R. Vainienė.

Abejonių kelia žinių stoka?

Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir būsto departamento Statybos normavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Baranauskas nesistebi rinkoje vėl kilusiu sujudimu – nauji reikalavimai susiję su didesnėmis pradinėmis išlaidomis. Tačiau jį stebina kaltinimai per maža informacijos sklaida – ja imta rūpintis nuo tos dienos, kai buvo priimta ES direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo, pagal kurią visos valstybės privalo nusistatyti minimalius naujų ir esamų (modernizuojamų) pastatų energinio naudingumo reikalavimus atsižvelgę į optimalius sąnaudų požiūriu lygius.

„Klausimas, kaip tą informaciją pateikti žmonėms, kad ji pasiektų kuo didesnį ratą. Juk viešintas buvo kiekvienas etapas: kai buvo apskaičiuotas Lietuvai optimalus lygis, kai praėjus keleriems metams, 2014-aisiais, atėjo naujas – B energinio naudingumo pastatų – etapas. Jį lydėjo specialus viešinimas, įspėjantis, kad toliau bus einama A klasės link. Turbūt reikia triukšmo, kad tie reikalavimai būtų „išgirsti“, – svarstė T. Baranauskas.

AM Statybos normavimo skyriaus darbuotojas labiausiai ir linkėtų kiekvienam gerai apskaičiuoti ir pagalvoti, ar verta ieškoti galimybės išvengti įpareigojimo – viską įvertinus gali paaiškėti, kad statyti aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatą apsimoka labiau. Specialistų teigimu, nors tokio namo statyba kainuoja brangiau, investicijos į jį atsiperka jau per 4–8 metus, o pats namas ilgiau išlaiko rinkos kainą.

„B klasės namas kartais gali būti netgi brangesnis negu A ar A+ klasės – pavyzdžiui, jeigu B klasės būste yra montuojamos brangios šildymo sistemos, kurios A klasės namuose nebūtinos, – aiškino T. Baranauskas. – O papildomi medžiagų, naudojamų A klasės pastatuose, reikalavimai nekeliami.“

Pašnekovas priminė – pastatyti A energinio naudingumo klasę atitinkantį pastatą galima ir nenaudojant atsinaujinančių energijos šaltinių, tačiau, kaip rodo praktika, pasitelkus alternatyvius energijos šaltinius pasiekti nustatytus reikalavimus būna lengviau, o namo eksploatacija ateityje tampa pigesnė.

Reglamentai koreguojami nuolat

Vadovaudamosi ES direktyva, valstybės privalo nusistatyti minimalius naujų ir esamų (modernizuojamų) pastatų energinio naudingumo reikalavimus atsižvelgdamos į optimalius sąnaudų požiūriu lygius. Jie apskaičiuojami pagal Europos Komisijos patvirtintą metodiką. Sąnaudų požiūriu optimalūs reikalavimai šalyse turi įsigalioti iki 2017 metų.

Optimalus sąnaudų požiūriu lygis – tai energijos naudojimo efektyvumo lygis, užtikrinantis mažiausias sąnaudas per numatomą statinio ekonominio gyvavimo ciklą, t. y. kai įdėtas papildomas euras į pastato energinį efektyvumą sumažina išlaidas jį eksploatuojant, greičiausiai atsiperka ir dar pagerina gyvenimo komfortą.

„Nustatant pastatų energinio naudingumo normas Lietuvoje, apskaičiuota per 1800 galimų variantų atsižvelgus į skirtingą pastatų konfigūraciją, paskirtį, inžinerinių sistemų tipą, skirtingą energijos kainų kitimo scenarijų, klimato sąlygas ir kt., – aiškino T. Baranauskas. – Skaičiavimai parodė, kad A energinio naudingumo klasės pastatai – optimalus lygis Lietuvos klimato ir ekonomikos sąlygomis. Investicijos į tokius pastatus atsiperka labiausiai. Juose sunaudojama iki kelių kartų mažiau energijos negu žemesnės klasės pastatuose. Į aplinką išmetama mažiau CO2, pasiekiamas aukštesnis komforto lygis.“

Pasak jo, panašaus klimato šalyse jau galiojantys A klasės pastatų reikalavimai yra panašūs į numatytus Lietuvoje, o atskirais atvejais – akivaizdžiai griežtesni.

„Lyginti šalių reikalavimus tik pagal energinio naudingumo klases neišeina, nes skiriasi pats pastatų energinio naudingumo klasifikavimas. Tarkim, Lenkijoje nėra klasifikavimo žymint energinio naudingumo lygį raidėmis (kaip Lietuvoje). Lyginant šalių reikalavimus, pasitelkiami tikslūs rodikliai, apibūdinantys vieną ar kitą reikalavimą“, – patikino specialistas.

ES praktika rodo, kad šalyse, kur nebuvo pasinaudota galimybe numatyti pereinamuosius laikotarpius aukštesniems energinio naudingumo reikalavimams įgyvendinti, t. y. jie įsigaliojo iš karto, rinka patyrė nemažą šoką ir nesugebėjo tinkamai vykdyti nustatytus reikalavimus.

Lietuvoje, norint palengvinti statybos ir projektavimo išlaidų prognozavimą, buvo pasirinktas pereinamasis tarpinių reikalavimų taikymo laikotarpis iki 2017 metų. Reikalavimai buvo nustatyti 2012 metais, numatant laipsnišką jų kilimą kas 2 metus, taip pereinant nuo C klasės reikalavimų (2012-aisiais) iki A++ klasės (2021-aisiais).

T. Baranauskas nenori prognozuoti, ar vartotojai – kaimo vietovių ar miesto gyventojai – galėtų tikėtis kokių nors lengvatų, išimčių naujo Seimo atėjimo proga. Tačiau patikino, kad reglamentų korekcijos, peržiūros vyksta nuolat, atsižvelgiama į makroekonominius, finansinius rodiklius.

„Tai privalu daryti kas penkerius metus, ir tas laikotarpis kaip tik bus praėjęs – reikalavimai buvo apskaičiuoti, suformuluoti 2012 metais. Kitąmet ir vadovaudamiesi ES direktyvos reikalavimais, ir dėl to, kad manome esant tai tikslinga – juk keitėsi naftos, visos kuro, statybos darbų bei medžiagų kainos – perskaičiuosime tą optimalų lygį“, – sakė AM specialistas.

Straipsnis paskelbtas elektroniniame žurnale „SA energiškai efektyvus pastatas“, 2017 / 1.